SENOLIAI

Erikas Laiconas 2025-11-27

Senoliai

Istorinis/filosofinis rašinys

Bendrauja Praeitis (akmens amžiaus žmogus) ir Ateitis (šiuolaikinio žmogaus prototipas).

Kartą vienoje labai ramioje Ramiojo vandenyno saloje, ypatingai ramiame slėnyje džiunglių apsuptyje gyveno ramių ramiausia gentis – žmonės, kurie bijojo žmonių. Po sėkmingų maisto paieškų keli tos genties jaunuoliai ant laužo čirškino ką tik sugautus šikšnosparnius. Staiga iš tankmės pasirodė du į nieką pažįstamą nepanašūs, nematyti žmonės. Čiabuviai išsigando, stvėrė dar ne visai iškepusius šikšniukus, paliko degantį laužą ir pasislėpė džiunglėse.

Akmens amžiaus žmogus, vardu Praeitis, atsisėdo prie laužo. Jo oda buvo įdegusi nuo saulės, o nugara – išlinkusi nuo metų naštos. Jam buvo net keturiasdešimt metų. Jis laikė save senu. Jo rankose – randai, o veide – susimąstymas.

Netrukus priešais jį atsirado keistas žmogus. Jo akys buvo ramios, bet pavargusios. Jo plaukai balti, bet judesiai švelnūs. Jis buvo vos aštuoniasdešimties metų senolis iš ateities, vardu Ateitis. Jis priėjo prie laužo, prisėdo ir pasišildė. Jiedu susipažino.

– Kiek metų tau, senasai? – paklausė Praeitis.

– Aš esu tavo būsimų palikuonių ateitis; mano vardas – Ateitis; man dar tik aštuoniasdešimt metų, – atsakė šis, žvelgdamas į laužo liepsną.

– Tu gyvas? Ir vaikštai? Sakai, tu gyveni aštuonias dešimtis metų? Bet gi žmonės tiek negyvena! Kaip tu tiek ištvėrei? – vėl paklausė Praeitis.

Ateitis atsakė: – Medicina, vitaminai, vakcinos, šildomos trobos, patogūs guoliai, dantų protezai, minkšti batai…

Praeitis: – Netikiu.

Ateitis: – Taip. Mūsų pasaulyje žmonės gyvena ilgiau. Mes nešiojame akinius vietoj aštraus regėjimo, protezus vietoj dantų, geriame tabletes vietoj šaknų ir žolelių. Mūsų trobos saugo mus nuo šalčio. Bet mūsų, nors ne visų, žinoma, dienos dažnai būna nykios.

O tau – kiek metų?

Praeitis patylėjo, bet galiausiai vėl prakalbo: – Keturiasdešimt. Bet mano kaulai jau pavargę. Aš jau senas savo klanui. Kai kurie jaunesni man atneša maisto. Tačiau mano akys dar mato, dantys – sveiki, o rankos dar gali plėšyti mėsą. Vienok naktimis dažnai sapnuoju mirtį. Ji man artima kaip šuo.

Ateitis liūdnai nusišypsojo ir tarė: – O aš sapnuoju praeitį. Sapnuoju pasaulį, kuriame kiekviena diena reiškė išgyvenimą. Mes dabar dažnai gyvename, tarsi laukdami dienų pabaigos.

– Tai tu esi ilgaamžis, bet pamiršęs gyventi? – paklausė Praeitis.

Ateitis nesakė nieko. Tik žiūrėjo į liepsną, kuri pleveno tarp jų – tarp dviejų epochų.

Gal tą vakarą laužas vienu metu degė ne vieną, o du gyvenimus ? Gal ir laikas tą naktį jiems buvo sustojęs?

Ateitis: – Tu galėtum būti kaip mūsų šešiasdešimtmetis. O visuomenėje – gal net kaip mūsų senolis. Ar savo bendruomenėje tu esi išmintingiausias žmogus?

Praeitis: – Vaikai manęs klauso. Medžioklėje mane jau saugo jaunesni. O kas tu esi savo pasaulyje?

Ateitis: – Dažnai jau niekas nebeklauso aštuoniasdešimtmečio. Seni žmonės neretai užmirštami. Bet gyvenu. Galiu skaityti, rašyti, bendrauti su pasauliu, neiškeldamas kojų iš namų.

Praeitis: – Bet argi gyvenimas yra tik kvėpavimas? Ar gyventi – tai nemirti?

Ateitis: – Geras klausimas. Mes skaičiuojame metus, bet ar visi mėgaujamės gyvenimu?

Praeitis: – Gal aš gyvenu ir trumpiau, bet užtat rimčiau. Kiekviena diena man svarbi. Kiekviena mano diena gali būti paskutinė.

Ateitis: – O mes dažnai pamirštame, kad gyvename. Dienos bėga kaip šešėliai. Galbūt tavo keturiasdešimt metų yra daugiau nei mano aštuoniasdešimt?

Praeitis: – Jūs gal tik laiką skaičiuojate, o gyvenimą – pamirštate?

Ateitis (nutilęs): – Gal.

Tą vakarą Ateitis ir Praeitis ilgai tylėjo. Laužas degė, o už jo – tamsa. Tarp jų – du pasauliai.

– O kodėl jūs norite gyventi taip ilgai? – paklausė Praeitis, palenkęs galvą. – Ar ilgas gyvenimas yra gerai?

Ateitis susimąstė.

– Mes bijome mirti, – pagaliau tarė Ateitis. – Mūsų pasaulyje žmonės bijo pabaigos. Todėl mėginame gyventi kuo ilgiau. Galvojame, kad daugiau metų – tai daugiau gyvenimo.

– Bet ar tu jauti tą gyvenimą? – neatstojo Praeitis.

Ateitis užmerkė akis ir ilgai tylėjo. Pagaliau prabilo: – Jaučiu tik tada, kai ką nors prarandu. Jaučiu, kai draugas išeina, kai rytą pasitinku vienas. Tada žinau, kad gyvenimas ėjo, bet aš jo nemačiau.

Praeitis linktelėjo.

– Mes gyvenimą matome kiekvieną dieną. Mes žiūrime į gyvybę taip, kaip žvėris žiūri į upę: žinodami, kad kitą kartą galbūt jos neberasime.

Ateitis atsiduso.

– O mes žiūrime į gyvenimą kaip į knygą, kuri niekada nesibaigs. Ir todėl nebeskaitome jos.

– Gal tada trumpas gyvenimas yra skaidresnis? – tarė Praeitis. – Kaip rytas, kuris ateina tik vieną kartą.

Tada Ateitis atsistojo. Jo veidas buvo susenęs, bet akys degė kitaip – tarsi ką tik uždegta žvakė.

– Gal tu teisus, – tarė jis tyliai. – Gal gyvenimui reikia ne ilgumo, o degimo.

Praeitis pažiūrėjo į laužą. Liepsna degė silpnai, bet karštai.

– Ugnis. Ji viską žino, – tarė jis.

Ateitis pažvelgė į liepsną taip, lyg ją matytų pirmą kartą. Ir galbūt tą naktį jis pagaliau iš tikrųjų pradėjo gyventi.

Nakties tamsa užgulė tylą, ir Ateities veidas pradėjo jam blukti, lyg dūmas, besisklaidantis prie laužo liepsnos. Praeitis pajuto, kaip aplinkui viskas pradėjo keistis – oras tapo lengvesnis, o garsai tarsi nutolo, kol liko tik švelnus laužo traškėjimas.

Staiga jis atsidūrė erdvėje be ribų – nei žemės, nei dangaus. Tik begalybė šviesų ir šešėlių, kurie žaidė tarsi gyvi. Viduje tą tylą praplėšė balsas – švelnus, tačiau galingas.

„Kas tu esi?“ – paklausė Praeitis, nors žinojo, kad klausimas skirtas ne tik tam balsui, bet ir jam pačiam.

„Aš esu Laikas“, – atsakė balsas. „Ne tas, kurį matai skaičiuose. Aš esu tėkmė ir stabtelėjimas, pradžia ir pabaiga. Esu tavo, tavo draugų ir tavo priešų sapnas.“

Praeitis žvelgė į šviesas ir šešėlius, kurie sudarė nepaprastą judesį – vienu metu greitą, kitu – lėtą. „Ar tu teki? Ar kada nors sustoji?“ – paklausė jis.

„Aš teku, bet neturiu krypties. Aš sustoju, bet tik akimirkai. Aš gyvenu tavo prisiminimuose, tavo svajonėse ir baimėse. Esu tai, ką tu jauti, bet taip pat ir tai, ko neįmanoma įvardyti,“ – tęsė Laikas.

Praeitis pajuto, kaip jo kūnas palengvėja, o mintys susilieja su erdve. Jis suprato, kad laikas – tai ne tik kažkas išoriško, bet ir vidinis pojūtis, amžinas klausimas be atsakymo.

„Ar galiu tave sustabdyti?“ – paklausė jis tyliai.

„Ne“, – atsakė Laikas. „Aš esu kaip upė, kuri teka tavyje. Negaliu būti sulaikytas ar paleistas. Tik priimtas.“

Staiga erdvė išnyko, ir Praeitis atsibudo prie laužo, kur šalia jo sėdėjo Ateitis. Liepsna dar švietė, bet abiejų širdyse kažkas buvo pasikeitę. Jie žinojo, kad laikas nėra priešas, o draugas, su kuriuo reikia susigyventi. Gyvenimo trukmė – ne skaičius, o patirtis.

Po tos nakties prie laužo tarp Praeities ir Ateities užsimezgė nepaprasta draugystė. Nors juos skyrė šimtmečiai ir pasauliai, jų dvasios susijungė per supratimą apie laiką ir gyvenimą.

Kiekvieną vakarą jie susitikdavo prie tos pačios ugnies. Praeitis dalijosi istorijomis apie medžioklę, bendruomenės džiaugsmus ir iššūkius, o Ateitis – apie miestus, mašinas, bendravimo tinklą ir knygas, kurių Praeitis negalėjo įsivaizduoti.

Tačiau svarbiausia – jie kalbėjosi apie laiką. Ne kaip apie ribą ar skaičių, bet kaip apie draugą, kuris vieną dieną mus suveda, o kitą – išskiria.

Ateitis pasakodavo apie ilgą gyvenimą, kupiną pamirštų akimirkų, kai laikas bėga veltui. Jis paaiškino, kad jo pasaulyje žmonės sužiaurėjo: žudo vieni kitus ne dėl maisto ar patelių stokos, bet dėl garbės ir iš grobuoniškumo. Praeitis atsakydavo, kad jo dienos kupinos skausmo ir džiaugsmo, nes kiekviena akimirka yra tarytum dovana, kurią reikia branginti.

Kartą Ateitis paklausė: – Ar bijai, kad tavo gyvenimas baigsis?

Praeitis šyptelėjo: – Bijau ne mirties, bet kad nespėsiu pasakyti to, ką jaučiu, arba nepadarysiu to, ką turiu padaryti. Mirtis yra tik kelionės dalis.

Ateitis tylėjo. Jis suprato, kad nors gyvena ilgiau, jo baimės – panašios.

Jų draugystė tapo tiltu tarp praeities ir ateities, tarp trumpų ir ilgų gyvenimų. Jie abu suprato, kad ne laiko trukmė lemia gyvenimo prasmę, o sugebėjimas gyventi pilnavertiškai.

Vieną vakarą, kai ugnis jau spragsėjo paskutinėmis liepsnelėmis, Praeitis pasiūlė: – Eikime kartu per laiką. Aš parodysiu tau pasaulį, kuriame kiekviena diena yra vertybė. Ateitis linktelėjo, ir jie žengė į šviesą, kuri žadino naujas svajones ir naujus klausimus. Tai tebuvo tik laužo šviesa.

Praeitis: – Ar pastebėjai, kaip ugnis kalba? Kiekviena jos kibirkštis – tarsi žodis, kurio neišgirstame.

Ateitis: – O gal mes jau per seniai klausomės tik žodžių? Gal anksčiau žmonės girdėjo ir liepsną?

Praeitis: – Ar manyje dar gyvas tas žmogus, kuris kadaise suprato tylą?

Ateitis: – Gal tas žmogus – ne tavyje. Gal tas žmogus – pati tyla, kuri laukia, kol ją vėl kas nors išgirs.

Jie ilgai tylėjo, kol ugnis dar žėravo.

Praeitis: – O jei rytoj ugnis neužsidegtų?

Ateitis: – Tada tektų išmokti gyventi tamsoje. Arba atrasti naują ugnį.

Praeitis: – Kaip atrasti tai, ko niekada nesi matęs?

Ateitis: – Eiti neklausinėjant. Eiti kaip akmuo ritasi nuo kalno – ne ieškodamas, bet būdamas.

Vėl abu tylėjo. Tik ugnies spragsėjimas priminė, kad laikas vis dar teka.

Praeitis: – Kodėl, kai užmerkiu akis, matau daugiau?

Ateitis: – Nes akys dažnai meluoja.

Praeitis: – O ką rodo sapnai?

Ateitis: – Kartais kelią. Kartais tai, ko bijai. O dažniausiai – tik tave patį.

Kitą sykį jie laužą susikūrė urvo prieangyje.

Praeitis: – Kodėl mes gyvename urve? Ar lauke ne daugiau dangaus?

Ateitis: – Urvas saugo. Akmuo negelbsti, bet ir nekenkia – jis juk irgi turi sąmonę. Laukas duoda dangų, bet vagia tylą ir tamsą.

Praeitis: – Kartais jaučiu, kad urvas – tai ne uola, bet mano paties vidus.

Ateitis: – Taip ir yra. Kiekvienas urvas – tavo paties šešėlis. Mes slepiamės jame nuo savęs.

Ugnis lėtai geso. Šešėliai ant sienų šoko tarytum gyvos būtybės.

Praeitis: – Ar šešėliai ant urvo sienų tikri?

Ateitis: – Jie tikresni nei ugnis. Ugnis miršta, o šešėlis lieka tavo akyse.

Praeitis: – Tai gal ir pasaulis yra tik šešėlis?

Ateitis: – Gal. Bet jeigu jis tik šešėlis – kas tada meta tą šešėlį?

Ilga tyla.

Praeitis: – Gal kažkas, ko mes niekada nematome.

Ateitis: – Gal tas, kuris esti už urvo.

Praeitis: – Už urvo? Ar pasaulis tęsiasi ten, kur baigiasi ugnis?

Ateitis: – Taip. Ir ten, kur baigiasi tavo mintys.

Praeitis: – Bet jeigu už urvo yra kažkas daugiau… kodėl mes ten neiname?

Ateitis: – Nes bijome pamatyti, kad tai, ką laikėme pasauliu, tėra mūsų sapnas.

Praeitis: – O jei mes jau sapnuojame? Jei šitas urvas – sapnas?

Ateitis: – Tada pabudimas būtų baisesnis už bet kokį šešėlį.

Praeitis: – Kodėl?

Ateitis: – Nes pabudęs suprastum, kad niekada nebuvai būdravęs. Kad tavo gyvenimas – tik ilgas žvilgsnis į akmeninę sieną.

Jų balsai susiliejo su spragsinčia žarija, paskutinį kartą apšvietusia jų veidus.

Praeitis: – Ar gali būti, kad laikas – tai pats urvas?

Ateitis: – Laikas – tai kelias per tą urvą. O mes – žingsniai, kurie palieka pėdas, bet niekada neapsigręžia.

Praeitis: – Ką daryti, jei nori atsigręžti?

Ateitis: – Užgesink ugnį. Pažiūrėk į tamsą. Tada pamatysi save.

Jie ilgai tylėjo. Tik šiluma dar tvyrojo akmenyse.

Praeitis: – Kodėl mes vis dar kalbamės, jei vis tiek viską užpildys tamsa?

Ateitis: – Nes kiekvienas žodis – tai kibirkštis. Ir galbūt kažkas kažkur tuos žodžius išgirs.

Ir tuomet ugnis užgeso.

Praeitis: – Ar girdi?

Ateitis: – Ką?

Praeitis: – Tylą. Ji tapo garsesnė nei ugnis.

Ateitis: – Tylą girdi tik tie, kurie pameta šviesą.

Ilga pauzė. Tik akmenys kvėpavo urve.

Praeitis: – Ar tyla turi kraštą? Ar ji kada nors baigiasi?

Ateitis: – Ji baigiasi, kai ją išdrįsti apkabinti.

Praeitis: – O kaip apkabinti tylą?

Ateitis: – Būti joje. Ir nebandyti jos išgirsti.

Praeitis: – Kaip tada žinosiu, kad ji irgi mane apkabino?

Ateitis: – Tu nebesijausi vienas.

Prabėgo gal net valanda.

Praeitis: – Kodėl tamsa nejaučia, kad aš jos bijau?

Ateitis: – Tamsa nežino, kad esi. Ji nemato tavęs. Tu bijai ne jos, o tik savęs.

Praeitis: – O jei aš išnykčiau šitoje tamsoje?

Ateitis: – Tada pagaliau būtum laisvas.

Praeitis (beveik nebyliai): – Laisvas nuo ko?

Ateitis: – Nuo klausimų.

Ir abu nutilo. Gal iki ryto. O gal – amžinai. Jų balsai tapo tylūs kaip dulkės, krentančios nuo urvo skliauto. Tamsa buvo ne baimė, o būsena. Jie sėdėjo greta, nematydami vienas kito, bet jusdami kits kitą širdimis.

Praeitis: – Tamsa ne tokia, kokią įsivaizdavau. Ji ne ryja, o glosto.

Ateitis: – Taip. Tikroji tamsa nebaugina – ji nuramina akis tam, kad širdis galėtų matyti.

Praeitis: – Tai kodėl mes vis dar laukiame dienos?

Ateitis: – Nes mums įdiegta, kad tik šviesoje yra tiesa. O gal tiesa nemėgsta būti matoma?

Praeitis: – Man atrodo, kad pirmoji žmogaus mintis gimė tamsoje.

Ateitis: – O gal ir paskutinė mintis ten sugrįš?

Tyla suklampėjo. Net kvėpavimas pasidarė lėtesnis.

Praeitis: – Kai buvau vaikas, manyje dar nebuvo baimės. Tik uolos, vanduo, motinos šiluma. Kur visa tai dingo?

Ateitis: – Užaugo. Pavirto į žodžius. O žodžiai pamiršo šaknis.

Praeitis: – Norėčiau vėl būti bežodis.

Ateitis: – Tu jau esi. Šita tyla kalba už tave.

Jie sėdėjo tamsos glėbyje. Nesimatė nei rankų, nei akmenų, nei sienų – tik jautėsi gyvas alsavimas, kurį anksčiau ugnis būdavo nustelbusi.

Praeitis: – Ar ir mirtis bus tokia?

Ateitis: – Jei girdi dabar tylą – tada mirtis nebus nieko naujo. Tik sugrįžimas į šią tylą.

Praeitis: – Tada aš jos nebijau.

Ateitis: – Tuomet tu jau pradėjai gyventi.

Jie tylėjo dar ilgiau. O tada, tarsi pati uolija būtų prabilusi, jų pokalbis tęsėsi.

Praeitis: – Kai mirsiu… ar urvas pasikeis?

Ateitis: – Ne. Urvas liks toks pat. Bet pasaulyje bus viena širdimi mažiau, kuri jį pažinojo.

Praeitis: – O ar liks mano pėdsakai?

Ateitis: – Ant akmens – ne. Akmuo nepamena žingsnių. Bet tavo tylą kažkas pajus. Gal po tūkstančio metų, o gal rytoj.

Praeitis: – Tada gal neverta palikti pėdsakų? Gal geriau palikti tylą?

Ateitis: – Tylos niekas negali pagrobti. Tylą galima tik prisiminti.

Vėl tyla. Ji plėtėsi, kol apgaubė ne tik jų kūnus, bet ir jų klausimus.

Praeitis: – Kodėl mes bijome nebūti?

Ateitis: – Nes mums buvo sakyta, kad būtis yra dovana. Bet niekas nepasakė, kad nebūtis – tai ramybė.

Praeitis: – O jei visa būtis – tik baimė nebūti?

Ateitis: – Tada gyvenimas – tai ilgas grįžimas į ramybę.

Praeitis: – O ką daryti, kai ta ramybė atrodo toli?

Ateitis: – Užmerk akis. Nustok kalbėti. Ji priartės.

Tamsa tapo jų minčių audėja. Ugnies nebuvo, bet jų balsai skambėjo lyg žarijos – šviesa, kuri neskirta akims.

Praeitis: – Ar tu mane dar matai?

Ateitis: – Ne. Bet aš tave jaučiu. Tai daugiau nei matymas.

Praeitis: – Ar taip jaučia ir pasaulis?

Ateitis: – Taip. Pasaulis nemato. Jis tik jaučia, kad tu esi.

Tyla vėl nusileido. Tamsa jų nebaugino. Ji tapo namais ir glaudė juos lyg motina. Nebeliko nei laiko, nei atstumo. Tik du balsai, kurie kalbėjo tyliai kaip dulkės.

Praeitis: – Ateitie, kas yra ramybė?

Ateitis: – Ramybė – tai kai tavęs niekas nebeprašo būti kitu, nei esi.

Praeitis: – Bet aš nežinau, kas esu.

Ateitis: – Tada ir tau atėjo ramybės laikas. Kai nebežinai – niekas tavęs nebevaržo.

Praeitis: – Ar ramybė – tai pabaiga?

Ateitis: – Ne. Ramybė – tai ne pabaiga. Tai pauzė tarp kvėpavimų. Laikas, kai pasaulis tavęs neieško ir tu pats liauniesi savęs ieškojęs.

Praeitis: – Ir ką tada patirsiu?

Ateitis: – Nieko. Nes ramybėje nieko nereikia ieškoti. Ji pati ateina, kai nustoji laukti.

Tamsa pasidarė tokia švelni, kad net akmenys atrodė minkšti.

Praeitis: – Kartais man atrodo, kad ramybė gyvena šiame urve. Kad ji slepiasi tarp uolų.

Ateitis: – Ji slepiasi ne tarp akmenų. Ji slepiasi ten, kur pats nenori pažvelgti – tavo viduje.

Praeitis: – O jei aš esu neramus? Jei mano viduje – tik bėgimas?

Ateitis: – Tai ir nestabdyk savęs. Ramybė nėra tai, ką tu sustabdai. Ramybė – kai supranti, kad nieko stabdyti jau nebereikia.

Abu ilgai tylėjo. Net jų mintys nutilo.

Praeitis: – Gal ramybė – tai ne jausmas?

Ateitis: – Gal. Gal ramybė – tai tiesiog būti.

Ir jie tiesiog buvo. Be žodžių. Be klausimų ir atsakymų. Tamsa jų neslėgė. Ji tapo buvimu. Tada, kai žodžiai jau atrodė užgesę, Praeitis vėl paklausė: – O kas bus… po šito gyvenimo?

Ateitis: – O ką tu vadini gyvenimu?

Praeitis: – Šitą kvėpavimą, mintį, žingsnius. Tave. Save. Ugnį.

Ateitis: – Visa tai, ką išvardijai, baigsis. Bet tai nėra visas gyvenimas.

Praeitis: – Ką tu tuo nori pasakyti?

Ateitis: – Kad gyvenimas yra didesnis nei tavo kvėpavimas. Kai nustosi kvėpuoti – gyvenimas tęsis. Tik nebe tavimi.

Praeitis: – O kas tada aš būsiu?

Ateitis: – Kas nors kitas. Arba – niekas.

Praeitis: – Ar ir tu tuo tiki?

Ateitis: – Aš tuo gyvenu.

Tamsa tapo klausymusi, kuriam nereikėjo ausų.

Praeitis: – Bet ar aš visai išnyksiu?

Ateitis: – Tik tavo vardas. Tik tavo mintys. Bet tas, kuris žvelgia pro tavo akis… jis neišnyks.

Praeitis: – Kas jis?

Ateitis: – Pats gyvenimas. Jis ne tavo. Tu esi tik durys, pro kurias jis įėjo.

Jie pritilo, nes atrodė, kad net akmenys jų klausosi.

Praeitis: – O po gyvenimo… ar aš pajusiu, kad esu?

Ateitis: – Gal ne „aš“. Gal tik „yra“. Be tavęs. Be vardo. Be klausimo.

Praeitis: – Ir be manęs?

Ateitis: – Be to, ką dabar vadini savimi. Bet tikroji tavo dalis – grįš ten, iš kur niekada nebuvo išėjusi.

Tada jie abu nutilo. O tamsa, lyg švelnus amžinybės atodūsis, užliejo jų klausimus. Tamsa jų nebeskyrė. Nebeliko nei „aš“, nei „tu“. Tik balsai, kurie galėjo būti vieno, galėjo būti abiejų.

Praeitis: – Kas yra sąmonė?

Ateitis: – Sąmonė – tai tas, kuris dabar užduoda šitą klausimą.

Praeitis: – Bet ar ji – manyje?

Ateitis: – Sąmonė neturi vietos. Ji teka per tave, kaip vanduo per urvo plyšius. Tu tik jauti jos prisilietimą.

Praeitis: – O jei ji dingtų?

Ateitis: – Sąmonė niekur nedingsta. Dingsti tik tu – kaip veidrodis dulkėse užmiršta rodyti atspindį.

Praeitis: – Tai ar sąmonė yra pasaulis?

Ateitis: – Sąmonė – tai akis, per kurią pasaulis mato save.

Jiedu ilgai tylėjo, kol akmenys pavirto ausimis, o laikas – ilga tyla.

Praeitis: – Tai sąmonė – nepriklauso žmogui?

Ateitis: – Žmogus – tik langas. Sąmonė teka pro visus, kurie klausosi.

Praeitis: – O kodėl tada jaučiu, kad ji mano?

Ateitis: – Nes langas tiki, kad vaizdas priklauso jam. Tačiau vaizdas nepriklauso jokiam langui.

Ilgai tylėjo.

Praeitis: – Ar sąmonė gali pasibaigti?

Ateitis: – Tik tavo. Tik tai, ką laikai „savo“. Bet tikroji sąmonė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ji kaip tamsa – nematoma, bet viską apgaubianti.

Praeitis: – Tai ji ir yra ta urvo tamsa ir tyla, kurioje dabar sėdime?

Ateitis: – Taip. Tai ji. Mes esame sąmonės viduje, kaip šešėliai urve.

Praeitis: – Ir ji mus girdi?

Ateitis: – Ji viską suvokia per mus.

Tyla buvo nebe tyla. Ji virto suvokimu. Urvo tamsa jiems tapo niekada nesibaigiančia erdve – ne tuščia, o pilna kažko, ko žodžiais apsakyti neįmanoma.

Praeitis: – Kas lieka, kai nebelieka „aš“?

Ateitis: – Lieka tylus vėjas, kuris nešasi žodžių kvapą.

Praeitis: – Bet kaip gali būti vėjas be vėjo nešiotojo?

Ateitis: – Vėjas neieško savęs. Jis tiesiog juda.

Praeitis: – Tai gal „aš“ yra tik vėjas?

Ateitis: – Gal. Tiktai vėjas, kuris pamiršo, kad jis yra vėjas.

Praeitis: – O kas tada aš esu dabar?

Ateitis: – Tu esi tyla, kuri jaučia tylą. Tu esi žingsnis, kuris nebijo žingsnio. Tu esi tamsa, kuri yra viso ko pradas.

Jų balsai susiliejo su tamsa. Nebuvo nei pradžios, nei pabaigos.

Praeitis: – O kai nebelieka „aš“, kas mane prisimena?

Ateitis: – Niekas. Ir viskas.

Praeitis: – Kaip, vienu metu?