Ištekliai

Erikas Laiconas   2026-08-30

Donorystė yra puikus dalykas. Ji paremta savanoriškumu. Jei žmogus nori ir gali, jis pats sprendžia, kaip naudoti jo išteklius – kraują, organus. Yra ir tokių organizmų – uodai, blakės, erkės, dėlės ir kiti, – kurie nesiklausę naudojasi mūsų vidiniu gėriu. Žmogus tam priešinasi, nes tai neatitinka jo interesų. Niekas kitas už individą negali nuspręsti, kaip juo ar jo dalimis naudotis kitiems.

XX a. kai kuriose Pasaulio šalyse (nacistinė Vokietija, Japonijos imperija, JAV, Sovietų Sąjunga) buvo atliekami nežmoniški eksperimentai su žmonėmis be jų sutikimo. Juos atlikinėjo gydytojais vadinami asmenys. Savo rašinyje „Grįžtu namo“ rašiau apie ypatingą vietą užimančius nevispročius. Iš pažiūros juos galima vertinti kaip eilinius neprotinguosius, o kartais jie gali atrodyti net protingais. Štai tokie, iš pažiūros protingi, „žmonės“ neretai tapdavo „gydytojais“ (J. Mengelė, G. Mairankovskis) ir net įgydavo mokslinį laipsnį.

Ar tu, žmogau, norėtum pakliūti į jų rankas? Žinoma – NE. Ji irgi NENORI.

Keistai atrodo kai kurių „mokslininkų“ pritarimas akivaizdžiai kvailoms idėjoms, pvz. apsukti Sibiro upių tėkmę priešinga kryptimi (iš Šiaurės į Pietus) ar perkasti kanalu Floridos pusiasalį.

Dabar jau mažai kas abejoja, jog Žemė taip pat yra gyvas organizmas. Tuomet niekas, išskyrus pačią Žemę, negali nuspręsti, kaip ir kiek daug galima naudotis jos ištekliais, t. y. kūnu.

Žmogus, nors ir perdėtai, didžiuojasi, kad jis turi „protą“. Taip, daugelis mūsų jį turi, bet gamta irgi daro klaidų. Yra (laimei – jų mažuma) visiškų bepročių, kurie yra įsitikinę, kad nebaudžiami gali Pasaulyje elgtis bet kaip. Jie „lenda“/skverbiasi į Žemės gelmes (o taip pat ir paviršiuje), eikvoja/naudojasi/siurbia ir kerta/rauna jiems nepriklausančias gėrybes – Žemės išteklius – ne tam, kad išgyventų, bet tam, kad pasipelnytų.

Žmogus, kaip eilinis gyvūnas, sudarantis mažumą organizmų visumoje, nuo seno, o tiksliau – iš prigimties, yra rinkėjas. Ką Žemė nori, tą ir paskleidžia savo paviršiuje, ar iškelia į jį, tam, kad kiti organizmai galėtų tuo naudotis/maitintis. Tačiau, suprantama, saikingai – tik savo pagrindiniams poreikiams patenkinti. Kalbu apie augalų vaisius, grybus, medieną…

Niekas nesuteikė teisės žmogui siurbti naftos, kasti akmens anglies, įrengti „naudingų iškasenų“ karjerų Žemėje. Palyginkime: naftos ar dujų siurbimas iš Žemės kažkuo panašus į savavališką kraujo traukimą iš žmogaus. Ar tu, žmogau, to norėtum? Žinoma, ne, jeigu tai liestų tave. Žemė irgi to nenori. Ji tam priešinasi. Negi žmonės dar nepamatė, kaip Žemė su tuo kovoja? Jai sunku tam pasipriešinti (panašiai, kaip žmogui sunku nuvyti tuntą uodų), todėl ji kovoja su priežastimi. O priežastis juk – žmogus, vadinamasis „protingas žmogus“.

Pajuokaukime. Kalbasi dvi planetos. Viena klausia kitos: „Ko tu tokia laiminga, kuo džiaugiesi?“ „Kaip nesidžiaugti? Man pagaliau pavyko atsikratyti tų nenaudėlių žmonių, kurie man tiek eibių prikrėtė!“

Kai kas kartais man prieštarauja. Jie teigia, kad žmonių – daug, jie gyvena miestuose, jiems daug ko reikia. Bet argi tai (taip pat ir nesaikingas dauginimasis) galėtų pateisinti plėšikavimą? Juk savanaudiškas ir besaikis svetimo gėrio/išteklių naudojimas yra pats tikriausias plėšikavimas. Aš nemanau ir todėl nesiūlau žmonijai grįžti į akmens amžiaus laikus. Galgi Žemė, apsivalydama nuo žmonių pertekliaus, pati suras teisingą pusiausvyrą? Gal tai privers mus “ataušti“ ar sugrįžti į protą? Žinoma, aš kalbu tik apie tuos, kurie išliks. Kovoti su galingesniu galima, bet jį nugalėti – turbūt ne. Tam, kad išgyventume, teks prisitaikyti.

Kol kas nepanašu, kad žmonija norėtų prisitaikyti. Pažvelgus iš šono į mūsų planetą, kvailokai ir beprasmiškai atrodo žmonių kova su sausromis, potvyniais, gaisrais, žemės drebėjimais… Nereikėjo lįsti pernelyg arti pavojingų vietų. Dabar nereikėtų gelbėtis. Gamta, atsiprašau, pati Žemė, nuspręs, kada tai baigsis. Aš jaučiu, kuo tai baigsis. Žmonių skaičius gerokai sumažės, mažiau liks parazituojančių, visi lengviau atsikvėps. 

Šie metai žmonijai atnešė daug nelaimių: ciklonas Madagaskare, krūmynų ir miškų gaisrai Australijoje, stichinės nelaimės Havajuose, ugnikalnio išsiveržimas ir miškų gaisrai Sicilijoje, karščio bangos Europoje, žemės drebėjimai Venesueloje ir Kolumbijoje bei Indonezijoje, milžiniški potvyniai Afrikoje ir Azijoje, gaisrai Graikijoje, audros Lietuvoje, pražūtingas potvynis Nepale/Tibete… Visko nevardysiu, bet ar to maža, kad suprastume esmę? Jose žuvo vos 0,00052 % Pasaulio gyventojų. Tuo tarpu nukentėjo apie 95,5 milijono žmonių, kas sudaro tik 1,16 % Žemės gyventojų.

Ką mes darome, kai mus apspinta kraugeriškai ar agresyviai nusiteikę vabzdžiai? Ką daro galvijų banda, kai jų veršelius pagauti taikosi vilkų gauja? Ką daro augalai, kai juos užpuola kenkėjai? Visi organizmai ginasi ir niekas nesigaili žūstančių užpuolikų. Šiuo metu ir Žemė pradėjo gintis nuo ją niokojančių parazitų. Žmogus negali nugalėti gamtos.

Nustokime bjauroti Žemės veidą!

« « Grįžtu namo |

Valstybinis margupio draustinis

Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas

<