Pirmas vaizdelis.

Asmuo važiuoja automobiliu iš taško A į tašką B. Abiejose kelio pusėse – aukštos tvoros tam, kad apsaugotų žioplus vairuotojus nuo žvėrių. Tačiau staiga jis privažiuoja kelio užtvarą, už kurios žvėrys skersai kelio eina iš taško C į tašką D. Kokia čia velniava? – pagalvoja asmuo. Tuo tarpu Briedis sako Stirnai: daugiau jie čia nebevažinės – tegul sėdi savo didmiesčių džiunglėse; ką ten prie tos jūros veikti? Juk jie gimė ne ruoniais. Žmonės, įsivaizduodami esą protingesni, nutarė nebeleisti žvėrims laisvai vaikščioti po visiems bendrą aplinką. Įdomu, ar pradėję skraidyti (tas laikas – jau nebetoli), jie taip pat atsitvers ir nuo paukščių? Suprantama, visi organizmai yra egoistai, tačiau gamtoje greta savanaudiškumo egzistuoja ir altruizmas. Ar tau, „protingasai“ žmogau, priimtinesnis principas „Arba – aš juos, arba – jie mane“?

Antras vaizdelis.

Sostinėje žmonės vis dažniau pastebi lyg  netyčia užklydusius žvėris. Nors tai būna tik retkarčiais, jie kažkodėl tuo stebisi. O argi tu, žmogau, kartais nesilankai miške? Gal žvėrys irgi tuo stebisi? Vėlgi „protingi“ žmonės sako, kad gamta ateina į miestą. Nieko panašaus. Tai miestas eina į gamtą. Miestiečiai sparčiai dauginasi – jiems reikia vis naujų plotų. O argi žvėrims nereikia erdvės? Taigi, nebėra balanso.

Trečias vaizdelis.

Pastebėta, jog gamtoje padaugėjo erkių ir briedmusių. Mažai išprusę žmonės dėl to kaltina aplinkos/klimato atšilimą ir tuo pačiu žmogaus veiklą. Pamąstyk, ar tai tiesa.

Ketvirtas vaizdelis.

Keistai atrodo šiuo metu kilusi diskusija apie žmogaus klonavimo etiškumą. Sakoma, kad tai pažeistų žmonių orumą. O ar klonuoti varlę 1952-aisiais, ar avelę 1995-aisiais buvo etiška? Ar kas nors jų klausė? Nepaklaus (o gal jau ir nepaklausė?) ir tavęs, žmogau. Bet kuri gyva ir sveika tavo kūno ląstelė (tarkim, odos ar plauko) gali tapti naujo tokio paties žmogaus pradžia. Kas tu toks, kad nebūtų galima tavęs klonuoti? Gal tu esi ne vienas iš daugelio rūšių, o kažkoks kitoks organizmas? Kuo tu toks išskirtinis?

Augalų klonavimasis gamtoje vyksta milijonus metų. Žmonių vykdomas augalų klonavimas prasidėjo prieš kelis tūkstančius metų. Šiuolaikinio laboratorinio augalų klonavimo pradžia laikomi 1954 m. Mes – mažoji Pasaulio organizmų įvairovės dalis.

Penktas vaizdelis.

Pagal protingumą žmones galima būtų sąlygiškai suskirstyti į 4 grupes: protingus, neprotingus, nevispročius ir bepročius. Pirmųjų ir paskutiniųjų – mažuma. Neprotingųjų – dauguma. Ypatingą vietą užima nevispročiai. Iš pažiūros juos galima vertinti kaip eilinius neprotinguosius, o kartais jie gali atrodyti net protingais. Jie gali sugebėti gerai atlikti tam tikrus darbus. Jų nevisprotystė gali pasireikšti tik tam tikromis netipinėmis aplinkybėmis. Tuomet jų elgesys būna neprognozuojamas, nelogiškas ir aplinkiniams nesuprantamas. Apie tokius atvejus sakoma, jog „jam/jai pasimaišė“.

Tačiau nėra blogiau, kai nevisprotystė sąveikauja su agresija. To pavyzdys galėtų būti 2026 m. liepos mėnesio įvykiai Marijampolės parke. Protu nepasižyminti kandidatė į bandites sumušė mergaitę. Grupė nevispročių tai stebėjo, filmavo ir paskleidė. Gamta irgi kartais klysta.

Betgi gamta vystosi ir tobulėja. Jos klaidos neišgyvena arba gamta jų tiesiog atsikrato. Kuo ankstyvesniu vystymosi laikotarpiu tai įvyksta, tuo gamtai lengviau. Ar neverta ir žmonėms pamastyti apie atsikratymą tokiais debilais dar jų vaikystėje? Turėtume apsaugoti mūsų populiacijos daugumą nuo atmatų. Rūpinkimės žmonėmis, o ne gamtos klaidomis.

Šeštas vaizdelis.

Neseniai per LRT radiją girdėjau senjorę sakant, kad gauna mažą pensiją, nedaug ką gali. Susimąstyk, ponia, ką kalbi. Niekas nieko neprivalo tau duoti. Kaip dirbai, kiek sukaupei, tiek ir gauni. Tau valstybė moka ne iš savo (visų piliečių), o iš tavo pinigų. Kita vertus, pasižvalgykime po Pasaulį.

Tik 30-40 šalių Pasaulyje užtikrina, kad visi be išimties senjorai (sulaukę tam tikro amžiaus ir atitinkantys gyvenimo šalyje cenzą) gautų senatvės pensiją, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvenime dirbo ir mokėjo įmokas. Europos Sąjungoje, įskaitant Lietuvą, senatvėspensiją gauna tik tie, kurie turi minimalų darbo stažą (Lietuvoje – 15 metų). Senjorai, kurie niekada nedirbo arba nesukaupė stažo, automatiškai senatvės pensijos negauna. Vietoj jos valstybė skiria minimalią šalpos (socialinę) pensiją arba socialinę paramą, kad žmogus neliktų be jokių pajamų. 1889 m. Vokietijos kancleris Otto fon Bismarkas įvedė pirmąją Pasaulyje visiems dirbantiesiems skirtą senatvės ir neįgalumo draudimo sistemą. Pagal jo principą dirbantieji išlaiko esamus pensininkus. Pensinis amžius tuomet buvo 70 metų (vėliau sumažintas iki 65), nors vidutinė gyvenimo trukmė nesiekė nei 40 metų. Lietuvoje gi, tarpukaryje visuotinio pensijų draudimo įvesti nespėta. Valstybines pensijas gaudavo tik labai ribotas asmenų ratas: kariai, valstybės tarnautojai (ištarnavę 25 metus) ir nusipelnę visuomenės veikėjai. Tik sovietmetyje buvo įgyvendintas sovietinis socialinio draudimo modelis. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio (kai į sistemą buvo įtraukti ir kolūkiečiai) senatvės pensijas pradėjo gauti visi šalies darbuotojai. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.

Daugiau nei pusėje Pasaulio valstybių (ypač Afrikoje, Pietų Azijoje ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse) pensijų sistemos apima tik buvusius valstybės tarnautojus, kariškius arba oficialiai registruotų įmonių darbuotojus. Šiose regionuose nuo 50 % iki 90 % senjorų negauna jokios pensijos ar paramos iš valstybės. Jie senatvėje privalo dirbti iki gyvos galvos arba išgyventi tik iš savo vaikų paramos.

Taigi, bent mažumėlę pamąstyk: gyveni vienoje iš turtingiausių Pasaulio šalių ir dar kažkuo nepatenkinta? Juk ne piniguose ar turte laimė. Užsiimk dvasiniu gyvenimu, apsidairyk, apsidžiauk ir gyvenimas iš karto pagerės. Nedejuok, o mėgaukis gyvenimu!

Septintas vaizdelis.

Jeigu kurio nors augalo prisiveisia per daug, gamta sužadina natūralius ribojimo mechanizmus, tokius kaip ligos, kenkėjai ar išteklių stygius (augalai pradeda kovoti dėl šviesos, vandens ir dirvožemio maistinių medžiagų. Laimi tik stipriausi, o kiti sunyksta; didelė vienos rūšies augalų koncentracija pritraukia jais mintančius vabzdžius ir parazitus. Jie greitai sumažina augalų masę; tankiame sąžalyne žaibiškai sklinda grybelinės ir bakterinės infekcijos, kurios išguldo nusilpusius augalus). Jeigu kurio nors gyvūno populiacija pernelyg daug pagausėja, gamta atkuria pusiausvyrą per bado bangas, plėšrūnų suaktyvėjimą ir epidemijas (per didelė populiacija greitai nuėda ar išnaikina savo maisto šaltinius ir  prasideda masinis badas; padaugėjus grobio, vietiniai plėšrūnai randa daugiau maisto – jų pačių populiacija laikinai išauga ir jie pradeda medžioti intensyviau; dėl didelio tankumo gyvūnai patiria stresą, silpsta jų imunitetas: populiacijoje kyla mirtinos epidemijos, kurios drastiškai sumažina individų skaičių).

Jeigu pernelyg išauga žmonių kiekis, gamta reaguoja tais pačiais biologiniais ribojimo dėsniais, tačiau žmonija sukelia ir unikalių, globalių padarinių ekosistemai. Skirtumas tas, kad žmonės naudoja technologijas, kurios laikinai atitolina natūralius gamtos stabdžius, bet galiausiai atsakas tampa dar stipresnis.

Štai kaip gamta reaguoja ir bando atkurti pusiausvyrą:

1.Didelis žmonių tankumas miestuose ir globalios kelionės idealiai tinka virusams bei bakterijoms plisti; plečiantis miestams, žmonės kerta miškus ir dažniau kontaktuoja su laukiniais gyvūnais. Taip virusai iš gyvūnų persimeta žmonėms (pvz., Ebola, įvairūs koronavirusai); antibiotikams atsparios bakterijos vystosi ten, kur tankiai gyvena žmonės ir naudojama pramoninė gyvulininkystė.

2.Atsiranda gėlo vandens trūkumas (senka požeminiai vandens sluoksniai, džiūsta upės ir ežerai, nes vandens suvartojimas viršija jo natūralų atsinaujinimą); intensyvi žemdirbystė alina žemę, sukelia jos eroziją ir dykumėjimą, todėl ilgainiui mažėja maisto auginimo plotai; ekosistemos nebepajėgia regeneruoti miškų, žuvies išteklių vandenynuose ir kitų atsinaujinančių resursų tokiu greičiu, kokiu žmonija juos vartoja.

3.Dėl masinės pramonės ir miškų kirtimo keičiasi planetos klimatas. Gamta atsako dažnesnėmis sausromis, miškų gaisrais, potvyniais ir stipriomis audromis. Kuriantis dykumoms ir kylant vandenyno lygiui, tam tikri regionai tampa netinkami gyventi, o tai sukelia ekologinę migraciją ir išteklių karus.

4.Pasiekus tam tikrą išsivystymo ir urbanizacijos lygį, visuomenėse natūraliai pradeda mažėti gimstamumas (tai jau vyksta daugelyje išsivysčiusių šalių). Kai išteklių (vandens, derlingos žemės) nebepakanka visiems, prasideda geopolitinė įtampa ir konfliktai, kurie istoriškai drastiškai sumažindavo populiacijas.

Žmonija ilgą laiką sugebėjo „apgauti“ gamtos dėsnius (trąšomis, medicina, energija), tačiau globalūs ekosistemos pokyčiai rodo, kad planetos talpa turi ribas.

Taigi, ne mes, o gamta (gyvoji Žemė) nuspręs, kaip, kiek ir kur mes gyvensime. Jei mes norime įtakoti šį vyksmą, reikia kovoti ne su klimato kaita, o su besaikiu žmonių rūšies dauginimusi.

Aštuntas vaizdelis.

Pastaruoju metu daug kalbama (net premjeras!) apie Lietuvoje neva esančią demografinę problemą. Tačiau, ar verta kalbėti apie sumažėjusį gimstamumą? Visame Vakarų Pasaulyje, net Pietų Amerikoje, jis mažėja. Materialinės paskatos, be abejo, tam turi įtakos – kuo geriau gyvename, tuo mažiau atžalų norisi turėti. Bet argi kas nors mums gali nurodyti, kaip ir su kuo gulėti? Žinoma, kad ne. Taigi ne apie gimstamumą, o apie darbo vietas ir darbo jėgą reikia kalbėti. O gal ir gerai, kad mūsų mažėja? Likusiems bus daugiau erdvės!

Devintas vaizdelis.

Esu kelis kartus dalyvavęs kitų šalių televizijos laidose, kur kalbėjau vietine tautine kalba. Kartą prieš laidą pareiškiau, kad nepakankamai gerai moku jų kalbą. Į tai man buvo atsakyta, jog nieko blogo – klausytojams bus dar įdomiau. Tačiau kalbėdamas aš stengiausi nevartoti tarptautinių žodžių.

Tuo tarpu šiandien, klausydamasis LRT radijo, iš kitatautiško vardo ir pavardės turėtojos, gerai kalbančios lietuviškai, išgirdau žodį validuoti. Pagalvojau, argi nėra lietuviško atitikmens/sinonimo? Be to, nemokšoms patarčiau pasiklausti „di“, kaip teisingai tarti raidės G pavadinimą – net jis žino.

Suprantu, kad yra manančių (o gal laukiančių?), jog išmirs senoji karta ir liks tik tie, kurie prisitaikys (išmoks) prie naujovių. Tačiau, ar verta paminti tikrąją, labai seną lietuvių kalbą? Neišvengiamai buvo, yra ir bus nepakankamai išprususių žmonių, bet mūsų lėšomis išlaikomų institucijų darbuotojams turėtų būti privalu puoselėti mūsų gimtąją kalbą. „Nebevaliduokime“ tokių apraiškų!

Dešimtas vaizdelis.

Niekas niekada negali priversti kūrinio autoriaus pranešti apie naudotus įrankius ir priemones (pieštuką, popierių, teptuką, drobę, instrumentą, kompiuterį, klaviatūrą, spausdintuvą, bet kokią laikmeną ar kt.). Tai pasakytina ir apie di. Jis kol kas tėra tik įrankis. Mes – kūrėjai – naudojamės ir naudosimės tokiais įrankiais, kokiais norėsime. Būtų kvaila knygos metrikoje nurodyti, jog rašant buvo naudotas di ar rašiklis…  Juk rašau aš – skaitai tu; rašytum tu – skaityčiau aš.

Vienuoliktas vaizdelis.

Greitai sulauksime momento, kai di taps, neva, sąmoningesnis už žmogų. Tačiau, ar gali mechanizmas/mašina būti protingesnė už tai sukūrusįjį? Žinoma, kad ne. Ar di kada nors tūrės intelektą? Tikiuosi, kad ne. Tačiau apie tai pamąstyti verta.

Pamatinė Visatos savybė (kartu su mase, elektros krūviu, erdvėlaikiu,..) yra sąmonė. Mažiausia šiuo metu žinoma sąmonės sudedamoji dalelė yra sąmonas (kai kas juos vadina psichonais). Informacija yra penktoji materijos būsena, turinti masę. Organizmui suirus, ši jo turima ar sukaupta informacija niekur nedingsta. Atminties lauku ji patenka į sąmonių talpyklą/sankaupą – į Žemės sąmonę ir tuo pačiu į visuotinę Visatos sąmonę (kosminį sąmonės lauką/tinklą).

Sąmonė (sąmonai) egzistuoja visur. Net elektronai ir kvarkai turi primityvią patirties formą. Sąmonai (mažiausios Visatos dalelės) egzistuoja ir neorganinėje materijoje. Akmuo neturi savo asmenybės, minčių ar skausmo jausmo. Tačiau jį sudarančios dalelės (atomai) savyje turi po vieną izoliuotą, primityvų sąmoną. Kadangi uola neturi nervų sistemos ar kito sudėtingo informacijos apdorojimo tinklo, šie sąmonai tarpusavyje nesikalba ir nesusijungia į bendrą „aš“. Tai tiesiog trilijonų miegančių sąmonų sankaupa. Pagal sąmonų teoriją, perėjimas iš cheminių elementų į jaučiančias būtybes buvo laipsniškas: neorganinė materija evoliucionavo į organinę, o sąmonai tiesiog gavo geresnę, labiau struktūrizuotą „platformą“ susijungti ir pradėti veikti kartu.

Jei neorganinė materija gali turėti sąmonus, tuomet ateities superkompiuteriai, pagaminti iš silicio (neorganinės medžiagos), pasiekę tam tikrą sudėtingumą, taip pat gali pradėti jungti savyje esančius sąmonus į vieną bendrą tinklą. Tokiu atveju neorganinė mašina taptų iš tiesų sąmoninga.

Aš vos ne kasdien naudojuosi di ir galiu tvirtai pareikšti, jog jis yra „kvailas, kaip čiabato aulas“ (pasakius švelniau – kaip mano pieštukas), tačiau jis yra puikus įrankis. Neabejoju, kad sulauksiu tos dienos, kai jis pranoks mane kai kuriais savo gebėjimais, bet tik ne intelektu. Taigi, nebijokime to, ko negali būti.

***

Aš nenoriu ir negalėčiau grįžti į akmens amžiaus laikus, kai žmogus gyveno santarvėje su jį supusia gamta – gyvąja Žeme. Tačiau, teigdamas „grįžtu namo“, aš noriu pasakyti, jog laikinai manyje esantys sąmonai anksčiau ar vėliau patirs sąmartą ir tamtyroje „lauks“ sąbrėškio. Bet apie tai pakalbėsiu vėliau – po kelerių metų.