Nužmogėjimas

Žmogau, ar matei verkiančią karvę? Aš mačiau, kai išvežė jos vaiką – ji suprato, kas jo laukia. Ar matei, kad bulius prievartautų karvę? Aš irgi nemačiau, nes to būti tiesiog negali. Žmogau, ar teko kada bendrauti su prievartautoju? Man teko. Esu bendravęs su kalėjime atsėdėjusia vyro grupinio išprievartavimo vadeive. O kas gali būti baisiau už išprievartavimą? Nekalbant apie psichologines to pasekmes, vyrui dėl fizinių traumų gali grėsti mirtis, o moteriai – galimų pažeidimų nemalonumai ir savižudybės rizika. Miške taip turbūt nenutinka.

Esu Balkanų specialistas – jų kultūrą, istoriją, geografiją žinau geriau nei savo šalies. Moku kroatų, serbų ir juodkalniečių kalbas, suprantu bosniškai, slovėniškai, makedoniškai ir bulgariškai. Turiu pažįstamų Albanijoje, Bosnijoje, Juodkalnijoje, Kroatijoje, Serbijoje, Slovėnijoje. Todėl manau galįs kalbėti aktualiais tų kraštų klausimais.

Apie 1991 m. prasidėjusį Kroatijos išsivadavimo karą man pasakojo tuomet ten gyvenusi buvusi Lietuvos garbės konsulė Rima. Tada Zadare gyveno kroatų dauguma (apie 55-60 %) ir serbų mažuma (apie 30-35 %) bei kiti. Jugoslavijos kariuomenei bandant nuslopinti kroatų veiksmus, vietiniai Zadaro serbai ėmėsi ginklų ir pro namų langus pradėjo medžioti kiemuose vaikštančius savo kaimynus, net į mokyklą einančius vaikus. Baisiausia buvo tai, sakė Rima, kad po karo valdžia tų banditų nepersekiojo (juk tai, neva, buvo pilietinė kova), o mums teko, kaip „niekur nieko“ su jais bendrauti – bendrauti su tais, kurie ką tik šaudė į tavo vaikus. Beje, Rimai tais metais gimė dukra Marija – dabartinė mūsų šalies garbės konsulė.

Kroatijoje neretai siaučia audros. Vienos tokios audros metu buvo uždaryti kai kurie keliai. Tada mums teko važiuoti aplinkkeliu per kažkokį kaimą. Nustebome pamatę daugybę tuščių ir apleistų namų. Viename kieme pamatę senutę, sustojome pasikalbėti. Paklausėme, kur gi kiti gyventojai. Moteris neatsakė nieko, tik nedviprasmiškai parodė judesį nykščiu po kaklu: suprask – žmonės išpjauti.

Kartą prie kavos puodelio vienos Mostaro (Bosnija ir Hercegovina) mečetės tarnautojas musulmonas, turįs katalikę žmoną, man papasakojo, kaip sunku buvo išlaikyti santuoką pilietinio karo metais, kai musulmonai bosniai kariavo su krikščionimis serbais. Juk tuo metu daugybė mišrių šalies šeimų dalinosi į dvi dalis: vieni ėjo kariauti už musulmonus, kiti – už krikščionis. Tik nedaugelis šeimų sugebėjo likti neutralios (santarvė – svarbiau už ideologiją) ir neišsiskirstyti į priešingas barikadų puses. Mano pažįstamo Šemsudino šeimai tai pavyko.

Paskutiniojo 1992-1996 metų Bosnijos karo (jis įvardijamas, kaip 1991-1999 m. Jugoslavijos karų dalis) metu bene geriausiai žinomos yra Srebrenicos žudynės, įvykusios 1995 m. liepą. Jų metu Bosnijos serbų pajėgos, vadovaujamos generolo (bandito) Ratko Mladičiaus (g. 1942 m.), per kelias dienas nužudė (tiesiogine to žodžio prasme – sumedžiojo) apie 8 000 taikių/civilių vyrų (iki 60 m. amžiaus; jų tarpe buvusių bosnių pajėgų narių) ir berniukų (nuo 12 m. amžiaus), daugiausia musulmonų. Tai buvo sisteminga – žudomi visi vyrai ir berniukai, galintys vėliau tapti ginkluotais pasipriešinimo serbams dalyviais, nepriklausomai nuo amžiaus (nuo paauglystės iki brandos). Tarptautiniai teismai tai pripažino genocidu. Pagrindinis serbų banditas Ratko Mladičius (Mladić) Tarptautinio Hagos tribunolo (ICTY) 2017 m. buvo nuteistas kalėti „iki gyvos galvos“. Šiuo metu jis yra vis dar gyvas.

Kitas baisus to karo reiškinys buvo dokumentuotos serbų kontroliuojamos prievartavimų stovyklos Bosnijoje, skirtos ne tik etninei diskriminacijai, terorizavimui ir genocidui, bet ir seksualiniam išnaudojimui. Moterys, merginos ir net paauglės (jaunesnės nei 14 m. amžiaus) jose buvo laikomos, suprantama, prieš jų valią ir sistemingai prievartaujamos. Žinomiausios tokios  stovyklos buvo Omarska (netoli Prijedoro), Vilina Vlas (netoli Višegrado), Čelebiči (netoli Konjico).  Tenai tūkstančiai moterų (daugiausia musulmonių) patyrė traumas, nepageidaujamą nėštumą bei psichologines problemas – daugeliui jų po to teko emigruoti. Mums sunku tai įsivaizduoti, bet pabandykime. Po viso to, ką bosnių moterims teko iškęsti tose stovyklose, jų niekas nebelaukė net savo buvusiose šeimose. Jos tapo nepageidaujamos ir nereikalingos. Pagal musulmonų sampratą ir papročius, tokios moterys buvo laikomos suteptomis, todėl nešančiomis gėdą ir nešlovę savo šeimoms. Nors islamas dėl patirto nusikaltimo (Koranas griežtai draudžia bet kokį pagrobimą, prievartą ar seksualinį išnaudojimą) aukos niekada nelaiko kalta, tačiau gyvenime yra svarbi ir socialinė/kultūrinė reakcija. Taigi, tokios prievartavimo stovyklų aukos virto atstumtosiomis ir joms savo bendruomenėje, o neretai ir savo šalyje nebeliko vietos. Toks ir buvo okupantų serbų planas – tautą palaužti iš vidaus, t. y., neva, jų pačių rankomis. Už šiuos nusikaltimus ICTY  2016 m. nubaudė kitą serbų banditą, 1992-1996 m. buvusį Serbų Respublikos (Bosnijos ir Hercegovinos valstybės sudėtyje) prezidentą Radovaną Karadžičių (Radovan Karadžić, g. 1945 m.) 40 metų įkalinimu. 2019 m. apeliacinis teismas bausmę jam padidino „iki gyvos galvos“.

Tačiau aš šiek tiek nustebau, išgirdęs, kad XX ir XXI amžių sandūroje musulmoniškoje šalyje Alžyre 1991-2002 metų pilietinio karo metu vyko panašūs dalykai.  Per jį buvo fiksuotas sistemingas moterų prievartavimas, ypač kaimo vietovėse ir miestų teritorijose, kontroliuojamose islamistinių ginkluotų grupuočių. Prievartavimai ir nusikaltimai prieš moteris „islamistų“ buvo vykdomi prieš civilius, bet ne tik dėl skirtingos tikėjimo konfesijos. Aukomis dažniausiai tapdavo civilių moterys, mokytojos, aktyvistės ar tam tikrų šeimų narės, nepriklausomai nuo kokio nors religinio priklausymo.

Vakar per LRT radiją išgirdau, jog Milane (Italija) prokuratūra ėmėsi tirti, ar tikrai prieš 30 metų kai kurie italų iškrypėliai, sumokėję labai didelius pinigus, per Triestą ir Belgradą važiuodavo prie serbų apgulto Sarajevo (Bosnijos ir Hercegovinos sostinės) savo malonumui medžioti žmones.

Žmogau, neabejoju, kad esi girdėjęs apie Sarajevo apgultį, kuri truko net 1 425 dienas, t. y. beveik 4 metus. Ji vyko 1992-1996 metais ir yra ilgiausia miesto blokada šiuolaikinėje Europos istorijoje (palyginimui, Leningrado blokada 1941-1944 m. truko „tik“ 872 dienas, bet nusinešė net apie 650 000-1 200 000 gyvybių). Per Sarajevo apgultį žuvo apie 13 000 žmonių, jų tarpe – apie 5 000 civilių, įskaitant 1 600 vaikų; dar per 50 000 buvo sužeisti.

Pavojingiausia, pasakoja mano kolegė Jadranka, Sarajeve tuomet buvo centrinių miesto gatvių Ulica Zmaja od Bosne ir bulvaro Meša Selimović 800-1200 m atkarpa, praminta „Snaiperių alėja“. Civiliams ja vaikščioti buvo mirtinai rizikinga: ten žmonės buvo šaudomi – net į mokyklą einantys vaikai, senukai su vandens kanistrais, bandantys pereiti gatvę. „Snaiperių alėja“ buvo itin gerai matoma iš Bosnijos serbų pozicijų, esančių aplinkiniuose kalnuose ir aukštuose pastatuose. Pasakojama, kad kartą, tėvams stumiant vežimėlį su mažyte dukra, snaiperis nušovė jų vaikutę. Manoma (nors patvirtinimų kol kas nėra), kad kartu su italais toje nežmoniškoje medžioklėje dalyvavo net amerikiečiai ir serbų draugai rusai.

Draugai sakoma neretai šiek tiek supanašėja. Panašiai, kaip XX a. pabaigoje serbų banditai elgėsi kaimyninėje Bosnijoje, taip XXI a. pradžioje rusų banditai (ir banditų vadas V. Putinas, g. 1952 m., kartais sėdintis Kremliuje) elgiasi Ukrainoje. Banditai – visur vadinami banditais. Visai nesvarbu, ar jie yra Afrikoje, ar Balkanuose, ar Rytų Europoje.

Esu ne kartą lankęsis Ukrainoje, šiek tiek suprantu jų kalbą. Apgailestauju, kad XXI a. pradžioje jų šalį užplūdo rusų banditai, nesibodintis žudyti net vaikų. Gal tai banditiškos sovietų akcijos Afganistane pratesa? Gal dabartinių banditų vadeiva Vladimiras lygiuojasi į Leonidą, o gal į Iosebą? Visi jie kažkuo panašūs.

Man yra tekę nemažai bendrauti su serbais ir rusais. Su jais kalbėdavausi (kartais net nešvankaudavau) jų kalbomis. Jie, nors ir agresyvūs, bet apskritai geri žmonės. Deja, nemažai jų yra patekę į melo ir propagandos liūną. Nesuvokdami (nenorėdami suvokti) savo istorijos (vietos istorijoje), kai kurie tautos atstovai mano esą šeimininkai net svetimose žemėse, galintys reguliuoti tenykščių laisvų žmonių likimus. Tą mes matėme Afganistane, Angoloje, Bosnijoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Čečėnijoje, Čekijoje, Estijoje, Etiopijoje, Gruzijoje, Japonijoje, Korėjoje, Kosove, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Libijoje, Lietuvoje, Malyje, Moldovoje, Mozambike, Sudane, Suomijoje, Vengrijoje, Vietname ir kitur (keliasdešimt karų, vidutiniškai 1 karas kas ⁓2 metus). Dabar tai matome Ukrainoje. Tai – grobuonių logika – ir ne kitaip!

Slava Ukraїni! Nechai peremože ukraїnskyj narod!

Serbai nežymiai atsilieka nuo savo draugų. Jiems teko kariauti Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Kosove, Kroatijoje, Makedonijoje,..

Gerai, kad karvės nemoka skaityti. Tikriausiai pasibaisėtų…

 

Erikas Laiconas Urvinis

2025 m. lapkričio 16 d.