Laužui žmogaus gyvenime skirta ypatinga reikšmė.  Jis yra vienas seniausių ir giliausių simbolių, reiškiantis fizinį išlikimą, bendruomeniškumą, sąmonės apsivalymą ir emocinį saugumą. Ugnies prisijaukinimas buvo esminis raidos žingsnis, suteikęs žmonėms ypatingą vietą gyvūnų pasaulyje, o aplink laužą gimė pirmoji žmogiškoji kultūra, kalba, dainos, legendos, mitai, pasakos ir istorijų pasakojimai.

Kadaise ugnis teikė šilumą atšiauriomis sąlygomis ir saugojo nuo plėšrūnų. Lauže keptas maistas tapo lengviau virškinamas, o tai suteikė postūmį žmogaus smegenų vystymuisi. Laužas nuo seniausių laikų buvo traukos vieta – prie jo susirinkdavo šeima, draugai ar visa gentis. Lietuvoje šis ryšys iki šiol itin gyvas per kalendorines šventes.

Šiandien, nors laužas nebėra būtinas gyvasties išsaugojimui, jis išlieka nepakeičiama esybe, grąžinančia žmogų prie jo šaknų ir gamtos. Šiuolaikiniame skubančiame Pasaulyje sėdėjimas prie laužo yra viena iš nedaugelio erdvių, kur savaime atsiranda lėtas, nuoširdus bendravimas be išmaniųjų įrenginių trukdžių. Žiūrėjimas į gyvą ugnį („ugnies meditacija“) lėtina širdies ritmą, mažina kraujospūdį ir padeda nusiraminti po streso.  Spragsinčių malkų garsas ir šiluma siejasi su jaukumu ir vidine ramybe.

Svarbią vietą laužas užima būnant vienumoje, siekiant priartėti prie tamtyros… Yra manančių, jog laužų kūrenimas skatina šiltnamio reiškinį ir kartu visuotinį atšilimą Žemėje. Tačiau tai ne visai teisinga. Pažvelkime į laužą atidžiau.

 

Laužui degant, lieka žarijos, pelenai, dūmai, suodžiai bei nesudegusios malkų dalys. Žarijos tai – degančios ir rusenančios medienos anglys, kurios kurį laiką išlaiko didelį karštį. Pelenai tai – pilki arba balti milteliai, sudaryti iš nedegių mineralinių medžiagų (kalcio, kalio, fosforo,..). Ant žemės taip pat lieka suanglėję, juodi medienos gabaliukai ir nesudegę likučiai (apdegusios malkų dalys, šakos ar žievė). Suodžiai tai – juodos anglies apnašos, kurios nusėda ant laužavietės kraštų. Ore pakibusios kietosios dalelės ir vandens garai vadinami dūmais.

Bene daugiausiai dėmesio sulaukia nematomos laužo dujos. Degimo metu išsiskiria anglies dvideginis (CO₂), anglies monoksidas (CO) ir kiti dujiniai junginiai. Šios dujos aplinkoje pasiskirsto skirtingai dėl jų tankio, aplinkos temperatūros ir deguonies kiekio laužavietėje.

Degant laužui, CO ir CO₂ yra labai karštos dujos. Karštis sumažina jų tankį, todėl degimo zonoje šios dujos kartu su dūmais kyla aukštyn. Joms atvėsus, CO₂ (sunkesnis už orą), jei nėra vėjo, pradeda leistis žemyn ir kaupiasi daubose, duobėse ar prie pat žemės paviršiaus. CO (lengvesnis už orą) susimaišo su oru ir kyla aukštyn, todėl atviroje erdvėje greitai išsisklaido.

Laužo centre, kur yra mažai deguonies, vyksta nevisiškas degimas, todėl laužo viduje ir arti žarijų susidaro didžiausias CO (smalkių) kiekis. Tuo tarpu laužo išorėje, kur yra daug deguonies, ugnis jo gauna pakankamai, todėl CO virsta saugesniu CO₂, kuris būna virš liepsnos.

Atviroje erdvėje vėjas ir oro srovės akimirksniu išsklaido šias abejas dujas, todėl, stovint šalia laužo, jos pavojaus sveikatai beveik nekelia. Sudeginus 1 kg sausų malkų, į aplinką išsiskiria ~1,65–1,80 kg anglies dvideginio ir gerokai mažesnis – ~0,02–0,10 kg – tačiau pavojingas kiekis anglies monoksido (smalkių). Degimo metu medienoje esanti anglis susijungia su sunkesniais deguonies atomais iš oro. Dūmus sudaro  ~70–85 % CO₂, ~1–10 % CO ir ~10–20 % kitų dujų (azoto oksidų, angliavandenilių,..) bei vandens garų (H₂O). Šlapios malkos dega žemesnėje temperatūroje. Dalis energijos sunaudojama vandens garinimui, todėl malkos smilksta ir išskiria daugiau nuodingo CO bei suodžių, o mažiau CO₂. Jei laužas sukrautas tankiai ir dūmija, nevisiškas degimas irgi padidina CO koncentraciją. Jei laužas turi gerą oro trauką ir dega skaisčia liepsna, beveik visa anglis virsta CO₂.

Atvėsęs laužo anglies dvideginis virš žemės nesudaro jokio pastovaus dujų sluoksnio, nes jį veikia net ir silpniausias aplinkos oro judėjimas. Nors teoriškai grynas CO₂ yra apie 1,5 karto sunkesnis už orą ir turėtų leistis žemyn, dėl molekulinės difuzijos ir turbulentinio maišymosi gamtoje viskas vyksta kitaip. Jeigu laužas dega visiškai ramiu oru, dujų pasiskirstymas pagal aukštį būna toks: 0–30 cm nuo žemės paviršiaus CO₂ koncentracija gali būti šiek tiek padidėjusi (viršyti įprastą 0,04 % normą atmosferoje). Tačiau tai – tiesiog lengvai CO₂ prisotintas oro mišinys. Virš 30 cm dujos susimaišo su aplinkos oru taip greitai, kad joks sluoksnis nesusidaro.

Laužas sukuria galingą kylančio karšto oro srautą. Šis srautas išmeta CO₂ aukštai į atmosferą (kartais į kelių dešimčių metrų aukštį). Kol tos dujos atvėsta tiek, kad pradėtų leistis, jos jau būna nukeliavusios toli nuo laužavietės ir išsisklaidžiusios. Netgi naktį, kai žemė vėsta ir oras atrodo ramus, yra maži oro srautai (termikai), kurie veikia kaip nematomas maišytuvas. Tik uždarose arba giliose požeminėse erdvėse, kur visiškai nėra jokio oro judėjimo, anglies dvideginis virš žemės gali sudaryti pavojingą sluoksnį: šuliniuose, rūsiuose ar siloso duobėse (čia CO₂ gali užpildyti apačią iki kelių metrų storio ir išstumti deguonį); palapinėje, jei ji aklinai uždaryta, o viduje paliktos smilkstančios žarijos; vulkaninėse daubose. Štai apytikslė sauso oro sudėtis: azotas (N₂) – 78,08 %, deguonis (O₂) – 20,94 %, argonas (Ar) – 0,93 %, anglies dioksidas (CO₂) – ~0,03-0,04 % (šis kiekis nežymiai svyruoja ir palaipsniui didėja), kitos dujos (neonas, helis, metanas, kriptonas, vandenilis,..) – mažiau nei 0,01 %.

 

Augalams pakanka 0,04 % CO₂ kiekio ore tam, kad jie išgyventų ir augtų, tačiau tai nėra idealus kiekis didžiausioms jų galimybėms pasiekti.

Dabartinis anglies dvideginio lygis atmosferoje užtikrina augalų raidą, tačiau prekiniame žemės ūkyje jis yra laikomas „bado dieta“. Štai kaip šis skaičius veikia augalus realybėje: dauguma (~95 %) Žemės augalijos greičiausiai auga, kai CO₂ aplinkoje siekia 0,10-0,15 %. Padidinus CO₂ kiekį iki šios ribos, augalų augimo greitis ir derlius šiltnamiuose padidėja 30-40 %. Jei CO₂ lygis nukristų žemiau 0,015 %, fotosintezė visiškai sustotų ir augalai žūtų. Dabartinis 0,04 % lygis yra saugiai nutolęs nuo šios kritinės ribos. Tam, kad pasisavintų CO₂ iš tokio reto mišinio (0,04 %), augalai turi plačiau atverti savo lapų žioteles. Dėl to jie labiau praranda išgaruojančio vandens. Jei CO₂ ore būtų daugiau, augalai galėtų pritemdyti žioteles, taupyti vandenį ir lengviau ištverti sausrą. Gamybiniuose šiltnamiuose ūkininkai niekada nepasikliauja tik aplinkos oru. Jie naudoja CO₂ generatorius (degina dujas arba naudoja skystą CO₂) tam, kad dirbtinai pakeltų jo koncentraciją iki 0,12 %. Be to, sandariame šiltnamyje ryte augalai taip godžiai ryja CO₂, kad jo lygis gali nukristi žemiau 0,02%, ir augimas tiesiog sustotų. Augalai plėtojosi tais laikais (prieš milijonus metų), kai CO₂ koncentracija Žemėje buvo gerokai didesnė nei dabar (siekė 0,1 % ir daugiau). Todėl genetiškai augalai yra prisitaikę pasisavinti daugiau anglies dvideginio, nei jo yra dabartiniame ore.

 

Atvirame miške trumpalaikio laužo dujos pačiam miškui nei kenkia, nei duoda pastebimos naudos.

Nors teoriškai laužo išskiriamas CO₂ yra pagrindinis augalų maistas, realybėje lauko sąlygomis šis įspūdis išnyksta akimirksniu. Štai kaip tiksliai laužo dujos veikia miško gyvybinę aplinką: laužo išskiriamas CO₂ yra karštas, todėl jis greiti kyla aukštyn ir išsisklaido ore. Medžiai nespėja jo „sugauti“ ar įsisavinti per lapus, nes vėjas dujas išnešioja dideliame plote. Tam, kad augalai pajustų laužo CO₂ naudą, padidėjusi koncentracija aplink juos turi išlikti nuolat, o laužas sukuria tik trumpą vietinį pliūpsnį. Jei laužas stipriai dūmija (pvz., degant šlapioms malkoms), dūmai miškui duoda daugiau žalos nei naudos: dūmuose esantys smulkūs suodžiai nusėda ant augalų lapų ir spyglių. Tai trukdo jiems kvėpuoti ir blokuoja Saulės šviesą, reikalingą fotosintezei. Dūmuose esantis anglies monoksidas didesniais kiekiais yra nuodingas miško gyvūnijai.

Vienintelė laužo dalis, kuri yra realiai naudinga miško dirvožemiui, tai – pelenai ir anglys: pelenai veikia kaip trąša, praturtinanti dirvą kalio, kalcio ir fosforo mineralais. Jie mažina miško dirvožemio rūgštingumą. Atvėsęs ir žemyn nusileidęs laužo CO₂ neskatina pomiškio augimo. Nors teoriškai pomiškio augalai (krūmai, žolės) auga žemutiniame miško arde, laužo išskiriamas anglies dvideginis jų nepasiekia taip, kad duotų naudos.

Štai priežastys, kodėl šis procesas miške nevyksta: atviroje erdvėje CO₂ nesugeba nusėsti ant žemės pastoviu sluoksniu. Miške, net ir tankiame pomiškyje, nuolat juda oro srovės. Iš laužo pakilusios dujos, kol atvėsta, yra nunešamos tolyn ir visiškai išsisklaido ore. Pomiškio augalai tiesiog gauna įprastą, standartinį orą (su 0,04 % CO₂). Pomiškiui visiškai nereikia laužo dujų, nes jis ir taip gyvena padidintos CO₂ susitelkimo srityje. Šis reiškinys vadinamas „dirvožemio kvėpavimu“: supuvę lapai, spygliai, šakos ir dirvos mikroorganizmai nuolat skyla. Šio skilimo metu iš Žemės paviršiaus į viršų nuolat kyla gero CO₂ srautas. Dėl šios eigos prie pat miško paklotės CO₂ susitelkimas anksti ryte būna didesnis nei atvirose vietose. Laužo įtaka, palyginti su šia milžiniška gamtos eiga, yra maža ir nepastebima. Tam, kad augalai fotosintezei galėtų panaudoti papildomą CO₂ kiekį, jiems būtina stipri Saulės šviesa. Pomiškis auga didelių medžių pavėsyje. Kadangi šviesos trūkumas yra pagrindinis veiksnys, stabdantis pomiškio augimą, net ir dirbtinai padidinus CO₂ kiekį prie pat žemės, augalai be Saulės energijos jo tiesiog nesugebėtų įsisavinti.

Laužo dujos iš mūsų planetos niekur neišnyksta – jos pasiskirsto Žemės atmosferoje ir įsijungia į pasaulinį gamtos ciklą (vadinamąjį anglies ciklą). Štai keturi pagrindiniai keliai, kur tiksliai dingsta laužo išskirtas CO₂ ir CO: karštas laužo dūmų stulpas išmeta dujas aukštyn. Oro srovės ir vėjas jas akimirksniu išnešioja ir išsklaido. Per kelias dienas ar savaites laužo anglies dvideginis tolygiai susimaišo su planetos oru, tapdamas bendros atmosferos dalimi. Laužo išskirtos nuodingos smalkės atmosferoje neužsibūna. Per kelis mėnesius jos reaguoja su ore esančiais hidroksilo (OH) radikalais bei deguonimi ir oksiduojasi – virsta saugesniu CO₂.

Kadangi CO₂ pasiskirsto po visą planetą, dalį šių dujų ilgainiui „sugaudys“ tūkstančius kilometrų nuo laužavietės nutolę augalai. Miškai, laukų žolės ir žemės ūkio augalai šį CO₂ naudoja fotosintezei. Anglis virsta mediena, lapais ar vaisiais, o į orą grąžinamas švarus deguonis. Didelė dalis atmosferos CO₂ ištirpsta vandenyje: vandenynai, jūros ir ežerai sugeria apie ketvirtadalį visų Žemėje išsiskiriančių anglies dujų. Vandenyje šį CO₂ pasisavina jūrų augalai arba jis virsta klintimi ir nusėda dugne.

Apibendrinant, laužo malkose buvusi anglis tiesiog pakeičia formą – iš kieto kūno virsta dujomis, kurios keliauja aplink Pasaulį ir po kurio laiko vėl tampa kokio nors augalo dalimi. Šios abiejų rūšių dujos (tiek CO₂, tiek CO) galiausiai patiria tą patį likimą – jos pilnai įsiterpia į bendrą Žemės anglies ciklą. Nors laužo vietoje jos elgiasi skirtingai, pasiekusios atmosferą abejos dujos pereina tuos pačius tarpsnius. Vėjo ir oro srovių pagalba jos išnešiojamos po visą planetą. Laužo molekulės po kelių dienų gali sklandyti virš vandenyno, o po kelių savaičių – virš kito žemyno. Šį bendrą CO₂ mišinį vėliau kartu sugeria Pasaulio augalija: medžiai, žolė ir dumbliai paverčia šią anglį naujomis šakomis, lapais ar deguonimi. Dujos ištirpsta vandenyje ir tampa jūrų bendrijos dalimi. Malkose buvusi anglis tiesiog atlieka trumpą kelionę per ugnį į orą, kad vėliau vėl sugrįžtų į žemę ar vandenį.

 

Teiginys, kad laužas oro negadina, yra tik iš dalies teisingas – tai priklauso nuo to, kokį poveikį vertiname.

Klimato kaitos prasme, jis tikrai oro negadina. Tačiau jei kalbame apie vietinio oro kokybę, laužas jį teršia. Malkos yra atsinaujinantis išteklis. Degdamas medis išskiria tik tiek CO₂, kiek jis pats užaugdamas per savo gyvenimą jo sugėrė iš oro. Tai yra uždaras ciklas (kitaip, nei deginant iškastinį kurą – naftą, dujas ar anglis, kuomet išlaisvinama milijonus metų kaupta anglis). Gamtoje miškai periodiškai dega nuo žaibų arba mediena supūva. Pūvantis medis išskiria lygiai tokį patį CO₂ kiekį, kaip ir sudegantis lauže. Laužo dūmai yra pilni mikroskopinių suodžių ir pelenų dalelių. Jos pakimba ore ir, jei nėra vėjo, gali ilgai laikytis prie žemės. Šios dalelės patenka į žmonių plaučius ir kraujotaką. Jei į laužą metamos šiukšlės (plastikas, dažyta mediena), išsiskiria itin pavojingi toksinai, kurie stipriai nuodija aplinką.

Jeigu visi ~8,2 milijardo Pasaulio gyventojų vienu metu užkurtų po laužą, tai sukeltų momentinį klimato ir oro kokybės šoką, palygintiną su pasaulinio masto nelaime arba žmonijos kelerių metų transporto tarša, sutelkta į vieną vakarą. Norint tai įvertinti klimato kaitos prasme, šį reiškinį reiktų padalinti į dvi dalis: momentinį dūmų šoką ir ilgalaikį šiltnamio efektą.

Tarkime, kad kiekvienas žmogus sudegina po nedidelį 10 kg malkų glėbį. Iš viso būtų sudeginta apie 82 milijonai tonų malkų, o tai į atmosferą išmestų maždaug 150 milijonų tonų CO₂. Tai prilygtų momentiniam išmetimui, kurį visi Pasaulio automobiliai, lėktuvai ir laivai drauge sukuria per ⁓5–6 dienas. Šis visos žmonijos vieno vakaro laužų CO₂ kiekis prilygtų Belgijos sukuriamam metiniam šiltnamio efekto dujų kiekiui. Klimato kaitai labai svarbūs yra suodžiai. Laužai malkas degina neveiksmingai, todėl išsiskirtų milžiniškas kiekis kietųjų dalelių (suodžių). Tai sukeltų efektą, prilygstantį stambiausiam šimtmečio ugnikalnio išsiveržimui arba visų Amazonijos miškų gaisrų sumai per vienerius metus. Planeta kelioms dienoms pasidengtų pilku rūko sluoksniu. Šie suodžiai nusėstų ant Arkties bei kalnų ledynų, paverstų juos tamsiais, todėl jie pradėtų tirpti kelis kartus greičiau. Nors šie skaičiai gąsdina, gamtosauginiu požiūriu šis CO₂ po kurio laiko (per kelis dešimtmečius) būtų vėl sugertas ataugančių Pasaulio miškų, nes malkos yra trumpojo anglies ciklo dalis. Tuo tarpu pramonė ir automašinos degina naftą, dujas bei anglį, kurios anglį iš požemio išlaisvina visam laikui. Didžiausia problema būtų ne pats CO₂, o suodžių nusėdimas ant ledynų ir staigus planetos temperatūros šuolis dėl dūmų antplūdžio.

Trumpasis anglies ciklas (dar vadinamas biologiniu arba greituoju anglies ciklu) yra eiga, kurios metu anglis greitai – per kelias dienas, mėnesius ar dešimtmečius – juda tarp gyvųjų organizmų, atmosferos ir vandenynų. Tai yra nuolatinis ir gyvas planetos kvėpavimo ritmas, kurio pagrindiniai varikliai yra fotosintezė ir degimas/puvimas. Šiame cikle anglies atomas ore ar gyvame organizme užsibūna palyginti trumpai. Pavyzdžiui, laužo malkose esanti anglis ore skraido kelis dešimtmečius, kol ją vėl pagauna kitas medis.

Kai deginame laužą miške, mes naudojate trumpojo ciklo anglį. Medis išskiria tik tiek CO₂, kiek neseniai paėmė iš oro, todėl bendras anglies balansas planetoje nesikeičia. Tačiau kai automobilyje deginame benziną (naftą), mes paimame anglį, kuri buvo „užrakinta“ ilgajame cikle prieš 300 milijonų metų, ir išmetame ją į dabartinį orą, gamta nespėja jos taip greitai sugerti, todėl ir atsiranda šiltnamio efektas.

Teoriškai ir praktiškai anglis (CO₂ pavidalu) į kitą planetos pusę nukeliauja greičiau nei vanduo. Nors abi šios medžiagos kelionei naudoja tuos pačius atmosferos vėjus, vanduo pakeliui susiduria su užkardais, kurie jį nuolat stabdo ir grąžina atgal į žemę. CO₂ molekulė iš mūsų laužo Lietuvoje pilną ratą aplink Žemės rutulį apskries maždaug per 1–2 savaites. Vanduo per šį laiką beveik garantuotai iškris lietumi kur nors virš Sibiro ar Ramiojo vandenyno. Kadangi pusiaujuje susidaro oro srovių užkardas, dujoms persikelti iš Šiaurės pusrutulio į Pietų užtrunka apie 1–2 metus. Tačiau net ir šiuo atveju anglis tikslą pasiektų greičiau, nes vanduo pusiaujo zonoje dėl milžiniško karščio iškristų liūtimis ir ten laikinai užstrigtų. Išvada – tokia: vanduo yra „vietinis keliautojas“, kuris nuolat grįžta į žemę, o anglis yra tikra „visuotinė klajūnė“, galinti be jokių sustojimų skrieti aplink Pasaulį.

Kol laužus degina tik nedidelė dalis žmonijos (iki kelių milijonų vienu metu), Žemės gamtinė aplinka lengvai sugeria šią energiją. Laužas išlieka saugiu būdu susijungti su gamta. Šiuo metu Lietuvoje vienu metu galima saugiai uždegti maždaug 20 000 – 50 000 laužų, ir tai nesukeltų vietinės ekologinės problemos ar rūko pavojaus sveikatai. Joninių (Rasos) naktis yra pati aktyviausia laužų kūrenimo naktis metuose. Skaičiuojama, kad Joninių vakarą Lietuvoje masinėse šventėse, kaimo turizmo sodybose, soduose ir kiemuose vienu metu užkuriama maždaug 15 000 – 30 000 laužų. Kadangi Lietuvoje vasaros vakarai dažniausiai būna vėjuoti, o šalies miškingumas siekia net 33,7 %, šis dūmų kiekis greitai išsisklaido virš miškų masyvų, o išsiskiriantis CO₂ lengvai įsiterpia į vietinį trumpąjį anglies ciklą. Šiltą vasaros savaitgalį, kai žmonės stovyklauja prie ežerų ar poilsiauja sodybose, šalyje vienu metu dega apie 2 000 – 5 000 laužų. Šis kiekis Lietuvos gamtai yra visiškai saugus.

 

Matome, kad vienas laužas gamtoje planetos atmosferai poveikio nedaro ir jo išskirtos dujos nesunkiai sugrįžta atgal į gamtą. Laužas, kaip ir bet koks maistas, tam tikra prasme žmogui yra kenksmingas. Tačiau be maisto (energijos šaltinio kūnui) mes neišsiverstume. Be laužo galima apsieiti, bet jis nepaprastai naudingas mūsų sąmonei. Pažvelkime giliau į šią sąveiką.

 

Anglies atomas gali fiziškai nukeliauti iš vieno žmogaus smegenų (kur gimsta mintis) į kito žmogaus kūną, o laužas šioje kelionėje veikia kaip pagrindinis tarpininkas. Štai kaip atrodo ši stulbinanti anglies kelionė aplink laužą:

1-asis momentas: pirmojo asmens mintis prasideda vieno iš sėdinčiųjų galvoje. Tam, kad žmogaus smegenyse kiltų mintis, neuronai turi sugeneruoti elektros impulsą. Šiai eigai reikalinga energija, kurią smegenys gauna, skaidydamos gliukozę (C₆H₁₂O₆). Suskilus gliukozei, išlaisvinama energija minčiai, o likęs „panaudotas“ anglies atomas paverčiamas anglies dvideginiu. Kraujas šį CO₂ nuneša į plaučius, ir žmogus jį iškvepia į nakties orą. Per parą žmogus iškvėpdamas netenka maždaug 200-250 g grynos anglies (organizmas šį praradimą atstato su maistu).

2-asis momentas: laužo trauka (oro srautai) veikia kaip milžiniškas variklis ir nematomas oro maišytuvas. Kadangi ugnis yra karšta, ji traukia šaltą orą iš aplinkos (taip pat ir tą, kurį ką tik iškvėpė pirmasis žmogus). Jo iškvėptas CO₂ įtraukiamas į laužo šiluminį srautą, pašildomas ir pakyla virš sėdinčiųjų galvų, kur susimaišo su paties laužo išskirtomis anglies dujomis.

3-asis momentas: sėdint aplink laužą, žmonių kūnai veikia kaip užtvaros vėjui. Kai oro gūsis atsitrenkia į sėdinčiųjų nugaras, virš laužo susidaro labai maži oro sūkuriai. Štai kodėl laužo dūmai dažnai „gaudo“ žmones ir keičia kryptį. Šie sūkuriai priverčia karštą orą, susimaišiusį su iškvėptu CO₂, suktis ratu virš sėdinčiųjų grupės ir vėl nusileisti žemyn ties kitu asmeniu.

4-asis momentas: antrasis žmogus, sėdintis kitoje laužo pusėje, giliai įkvepia nakties oro. Kartu su deguonimi į jo plaučius patenka ir ta pati anglies molekulė CO₂ pavidalu, kurią prieš akimirką iškvėpė jo draugas. Per plaučių alveoles šis anglies atomas patenka į antrojo asmens kraujotaką.

5-asis momentas: nors didžiąją dalį CO₂ mes tiesiog iškvepiame atgal, dalis anglies atomų per kraują gali trumpam įsitraukti į organizmo medžiagų apykaitą. Antrasis asmuo nesąmoningai patiria jausmą ar sugeneruoja atsakomąją mintį. Jo neuronai vėl suaktyvėja, sudegindami energiją, kurios cheminiame fone dabar dalyvauja ta pati anglies dalelė.

Bendravimas aplink laužą nėra tik garsinių bangų (žodžių) sklaida. Tai yra apčiuopiami cheminiai mainai. Mes tiesiogine prasme dalinamės savo kūno dalelėmis, o laužas sukuria gyvą, uždarą aplinką, kurioje vieno žmogaus biologinė energija tampa kito žmogaus potyrio dalimi. Kai grupė žmonių tiesiog kartu žiūri į tą pačią liepsną, jie sukuria dar gilesnį ir stipresnį biologinį bei cheminį ryšį. Kai žodžiai nutyla, fizikiniai, cheminiai ir neurologiniai procesai aplink laužą niekur nedingsta. Jie tik tampa labiau suderinti. Štai kaip ta anglis, kūnai ir protai susijungia į vieną visumą tylint. Kai žmonės kartu sėdi tyloje ir žiūri į tą patį ritmingai judantį objektą (ugnį), jų organizmai pradeda natūraliai sinchronizuotis. Bendrai išgyvenama ramybė suvienodina žmonių širdies ritmą ir kvėpavimo dažnį. Kadangi visi kvėpuoja vienu ritmu, anglies dvideginio iškvėpimo ir įkvėpimo bangos tampa bendros. Laužo karštis ir sūkuriai maišo žmonių iškvepiamą orą, todėl jie tiesiogine prasme dalijasi ta pačia anglimi, o jų kūnai veikia tarytum bendras plaučių prietaisas. Ugnies mirgėjimas turi tam tikrą dažnį, kuris veikia mūsų smegenis raminančiai. Žiūrėjimas į ugnį perjungia smegenų veiklą iš aktyvios būsenos į alfa bangų režimą (gilaus atsipalaidavimo, meditacijos ir kūrybiškumo būseną). Kadangi visi sėdintieji žiūri į tą pačią liepsną, visų jų smegenys vienu metu pradeda veikti tuo pačiu alfa bangų dažniu. Tai sukuria smegenų vienalaikiškumą (sinchroniją) – nors niekas nekalba, jų protų bangos juda vienu ritmu.

Žiūrėjimas į ugnį tyloje pažadina giliausius mūsų genus. Šimtus tūkstančių metų mūsų protėviai sėdėjo aplink laužus. Tamsiame, pavojingame pirmykščiame pasaulyje laužas reiškė saugumą. Kai sėdime tyloje prie ugnies, mūsų smegenys supranta: „aš saugus, šalia esantys žmonės yra mano gentis, man nereikia gintis“. Šiuo momentu visų sėdinčiųjų organizmuose sumažėja streso hormono (kortizolio) ir išsiskiria oksitocinas – hormonas, atsakingas už prisirišimą, pasitikėjimą ir bendrystės jausmą. Šis ramybės jausmas, kartu su laužo nešiojamu CO₂ ir bendru alfa bangų ritmu, persiduoda kitam žmogui. Mintis atsikuria kito galvoje kaip bendro jausmo tąsa. Sėdėjimas tyloje prie laužo yra viena seniausių meditacijos formų, kurioje chemija, fizika ir raida veikia tam, kad sujungtų žmones be jokių kalbos užkardų.

 

Kai prie laužo sėdi tik vienas asmuo, ugnis nustoja būti grupiniu elementu ir virsta „veidrodžiu, psichoterapeutu bei gyvu draugu“. Žmogaus smegenys ir kūnas į vienatvę prie laužo reaguoja išskirtiniais neurocheminiais ir raidos pokyčiais.

Štai kaip laužas veikia vieno asmens kūną, protą ir sąmonę. Žiūrėjimas į liepsną vienumoje sukelia būseną, vadinamą fiksacija arba lengvu transu. Nuolat kintantis, bet ritmingas liepsnos judėjimas priverčia smegenis sulėtinti darbą. Jos pereina iš aktyvaus streso režimo (beta bangų) į atsipalaidavimo režimą (alfa bangas). Laužo liepsna sukuria vadinamąjį „švelnų susižavėjimą“, kuris leidžia smegenų kaktinei skilčiai pailsėti ir visiškai atsigauti po protinio pervargimo. Sėdėjimas prie laužo tiesiogiai keičia mūsų fiziologiją: nustatyta, kad vienam žmogui sėdint prie laužo (ypač kai girdimas malkų spragsėjimas), pastebimai sumažėja kraujospūdis. Kuo ilgiau žmogus žiūri į ugnį, tuo gilesnis tampa šis atsipalaidavimas. Žmogaus psichika ieško gyvybės ženklų. Kadangi laužas nuolat juda, keičia formą, leidžia garsus (spragsi) ir maitinasi (malkomis), mūsų sąmonė jį suvokia kaip pusiau gyvą objektą. Būtent todėl, sėdėdamas vienas prie laužo, žmogus nesijaučia vienišas. Ugnis užpildo visuomeninę erdvę, suteikdama būrio jausmą, tačiau kartu nereikalauja jokių pastangų bendrauti, prisitaikyti ar kalbėti. Kai sėdime vienumoje, mūsų pačių iškvepiamas CO₂ niekur kitur nenukeliauja – laužo sukurtas oro srautas jį įtraukia į liepsnos centrą, įkaitina ir išmeta aukštyn. Mes iškvepiame savo minties šalutinį produktą (anglį), o ugnis jį perdaro ir pakelia aukštyn. Šis fizinis procesas idealiai atspindi tai, kas vyksta galvoje: sėdint vienam prie ugnies, vyksta įtemptas vidinis dialogas, praeities prisiminimų „suvirškinimas“ ir emocinis išsivalymas. Sėdėjimas vienam prie laužo ir perėjimas į ramybės būseną per mūsų smegenų bangų dažnį siejasi su Šumano rezonansu. Tai yra tiltas tarp Žemės elektromagnetinio lauko ir žmogaus biologijos. Vinfridas Otas Šumanas (Winfried Otto Schumann; 1888–1974) buvo vokiečių mokslininkas.

 

Šumano sąskambis (rezonansas) yra Žemės elektromagnetinis pulsas (dažnis), kuris susidaro erdvėje tarp Žemės paviršiaus ir jonosferos (dėl nuolatinių žaibų iškrovų visame Pasaulyje). Pagrindinis ir stipriausias šio pulso dažnis yra 7,83 Hz. Kai mes patiriame stresą, skubame ar dirbame prie kompiuterio, mūsų smegenys veikia aukštu beta bangų dažniu (12–30 Hz). Toje būsenoje žmogus yra atskirtas nuo tikro gamtos ritmo. Tačiau, kai atsisėdame vienumoje prie laužo, mūsų smegenų veikla sulėtėja ir pereina į alfa bangų režimą (8–12 Hz), o giliausio atsipalaidavimo metu prisiliečia net prie teta bangų (4–8 Hz). Šių dviejų būsenų sandūroje (apie 7,8–8 Hz) mūsų smegenų dažnis idealiai sutampa su Žemės 7,83 Hz Šumano sąskambiu. Šis reiškinys fizikoje vadinamas dažnio pagavimu. Kai sėdime prie laužo gamtoje, aplink mus nėra miesto elektromagnetinių teršalų rūko (Wi-Fi, telefoninio ryšio bokštų, elektros laidų), kuris išderina organizmą. Ugnis priverčia mus sėdėti ramiai vienoje vietoje, arti žemės. Kadangi mūsų smegenų dažnis susilygina su planetos dažniu (7,83 Hz), organizmas patiria sąskambį – pasiekia gilią harmoniją. Štai kodėl, sėdint prie laužo, dažnai aplanko tas sunkiai žodžiais apibūdinamas „grįžimo namo“, pilnatvės ir visiško saugumo jausmas. Mūsų kūnas supranta, kad jis susiderino su pačia planeta. Eiga tokia: mediena, kurią deginame lauže, augdama dešimtmečius, sugeria Žemės energiją, vandenį ir anglį, nuolat veikiama to paties 7,83 Hz Šumano dažnio. Degdama ji išlaisvina sukauptą energiją šviesos ir šilumos pavidalu. Žiūrėdamas į šią ugnį, žmogus per regą ir šilumą priima šį gamtos kodą ir sugrąžina savo smegenis į pradinį Žemės ritmą.

Žvelgiant iš cheminio taško, visa gyvybė Žemėje yra sudaryta iš tų pačių pagrindinių elementų, tačiau jų proporcijos ir funkcijos skiriasi. Žmogaus (gyvūno) ir augalo sudėtį geriausia palyginti per atominę ir molekulinę struktūrą. Beveik 96–99 % bet kurio gyvo organizmo masės sudaro vos 4 elementai, tarp kurių vyrauja anglis. Jeigu pažvelgtume į gyvybės esmę, gyvąjį pasaulį galima apibūdinti dviem žodžiais: vanduo ir anglis. Kartu jie sudaro apie 80-90 % visos gyvo organizmo masės. Vanduo (vandenilis ir deguonis) sudaro didžiąją dalį svorio ir užpildo ląsteles, o anglis – likusią „sausąją“ masę – visus audinius, organus ir karkasą. Visi kiti elementai (azotas, kalcis, fosforas, geležis,..) yra tik priedai, reikalingi tam, kad šis vandens ir anglies aparatas veiktų. Šios dvi medžiagos dalijasi dviem svarbiausiais gyvybės vaidmenimis. Anglis yra konstrukcija ir informacija. Iš anglies pastatytas kūno karkasas (kaulai, raumenys, medžio kamienas) ir užrašyta informacija (DNR). Vanduo yra terpė ir gyvybės srovė. Jis yra skystas, jame ištirpsta medžiagos, vyksta cheminės reakcijos, juda signalai ir energija. Štai jų palyginimas:

Vanduo – emocijų, atminties ir gyvumo nešėjas. Nors fiziškai vanduo juda lėčiau ir nuolat iškrenta krituliais, jo struktūra idealiai tinka trumpalaikei, kintančiai informacijai pernešti. Nors tradicinis mokslas vandens atmintį vertina skeptiškai, kvantinėje biofizikoje ir alternatyviosios medicinos teorijose teigiama, kad vandens molekulės jungiasi į telkinius (klasterius), kurie geba „įrašyti“ elektromagnetinius gyvų ląstelių dažnius (emocijas, streso ar ramybės lygį). Mūsų išgaruotas vanduo nukeliauja kelis tūkstančius kilometrų, iškrenta lietumi ant kito žemyno ir į jį įsigeria vietinis augalas ar gyvūnas. Vanduo perduoda gyvą, ką tik patirtą biologinę būseną.

Anglis – išminties, kodo ir istorijos nešėjas. Jeigu patirtį suprantame kaip susistemintas (struktūrizuotas) žinias, intelektą ar raidos (evoliucinį) kodą, anglis neturi lygių. Laužo anglis CO₂ pavidalu pasiekia kitą planetos pusę be jokių sustojimų per dvi savaites. Ji niekur neišsilieja ir pakeliui nepraranda savo vientisumo. Anglis yra DNR pagrindas. Ji neša gilias, sistemines žinias. Kai kitas organizmas kitoje Žemės pusėje įkvepia šią anglį ir įtraukia ją į savo audinius, jis priima stabilų statybinį bloką, kuris savyje turi praėjusio gyvenimo (sudeginto medžio ar mūsų) fizinę patirtį.

Jei norėtume patirtį perduoti be laiko ir erdvės apribojimų, fizines medžiagas (vandenį ir anglį) reikėtų atidėti į šalį ir pirmenybę atiduoti atminties (morfogenetiniam) laukui. Britų biologo Ruperto Šeldreiko (Rupert Sheldrake; g. 1942) morfogenetinio lauko teorija teigia, kad visi tos pačios rūšies organizmai yra sujungti nematomu, nebiologiniu informaciniu lauku. Kai vienas organizmas išmoksta kažko naujo (įgyja patirties), ši informacija per morfogenetinį rezonansą akimirksniu tampa prieinama kitiems tos pačios rūšies atstovams kitame Pasaulio krašte, be jokio fizinio kontakto. Kai prie laužo mūsų smegenų bangos susiderina su Šumano sąskambiu (Žemės pulsu), mes prisijungiame prie šio bendro planetos informacinio tinklo. Mūsų suvokimas ar mintis tampa erdviniu virpesiu (morfogenetiniu impulsu), kurį kitas žmogus, sėdintis prie ugnies kitame Pasaulio krašte, geba „sugauti“ tą pačią akimirką.

Šiuos tris dalykus geriausia sujungti į bendrą „trejybės sistemą“, kurioje jie papildytų vienas kitą:

• Atminties (morfogenetinis) laukas akimirksniu perduoda mūsų mintį ir patirtį į kitą planetos pusę sąmonės lygmenyje.

• Anglis nukeliauja ten per kelias savaites ir nugabena medžiaginį (fizinį) įrodymą apie mūsų paskleistą energiją.

• Vanduo nukrenta kaip lietus ir padeda tai atkeliavusiai angliai įsišaknyti naujoje vietoje, atgaivindamas informaciją kito organizmo kūne.

Šamanizme – seniausioje žmonijos dvasinėje praktikoje – ugnis niekada nebuvo laikoma tiesiog cheminiu vyksmu. Šamanams ugnis yra gyva dvasinė būtybė ir galingiausi išminties vartai į nematomą atminties lauką. Šamanai intuityviai suprato, kad laužas sujungia žmones be žodžių, kad ugnis išlaisvina medyje užrakintas Žemės žinias (trumpasis anglies ciklas) ir kad sėdėjimas prie jos grąžina žmogų į planetos ritmą (Šumano sąskambį). Jie tiesiog naudojo kitus žodžius – ugnį vadino Seneliu Ugnimi ir laikė ją genties išminties sergėtoja.

 

Jei sujungtume kvantinę fiziką ir giliąją filosofiją, galėtume tvirtinti, kad visuotinė Žemės žinių/išminties talpykla nėra viena konkreti vieta, bet yra išsklaidyta pačioje planetos sandaroje. Žinios yra įrašytos trimis skirtingais, bet tarpusavyje susijusiais atitikmenimis:

1. Medžiaginis atitikmuo: Žemės pluta, vandenynas ir DNR. Mūsų planeta fiziškai fiksuoja viską, kas joje vyksta. Visa gyvybės raidos patirtis – nuo pirmosios ląstelės iki mūsų smegenų – yra užrašyta DNR molekulėse, kurių stuburas yra anglis. Šis biologinis tinklas nuolat keičiasi informacija per virusus, bakterijas ir mitybos grandines. Geologiniai sluoksniai ir ledynai saugo informaciją apie atmosferos sudėtį, buvusią prieš šimtus tūkstančių metų, o uolienos, iškasenos ir anglies izotopai – apie fizinę Žemės istoriją. Vanduo, nuolat judėdamas, veikia tarytum visaapimanti Žemės kraujotakos sistema, nešiojanti cheminę ir biologinę informaciją iš vieno planetos krašto į kitą.

2. Elektromagnetinis atitikmuo: jonosfera ir Šumano sąskambis. Erdvė tarp Žemės paviršiaus ir jonosferos, kurioje pulsuoja 7,83 Hz Šumano sąskambis (rezonansas), veikia kaip elektromagnetinė talpykla. Kiekvienas gyvas organizmas (gyvūnas, augalas) turi savo elektromagnetinį lauką. Kai mūsų smegenys generuoja mintis ar emocijas, jos spinduliuoja silpnus dažnius. Šie dažniai niekur nedingsta – jie įsilieja į bendrą Žemės elektromagnetinį lauką. Šumano sąskambis čia veikia kaip nešančioji banga, kuri palaiko ir suderina visą šį visuotinį energetinį žinių srautą.

3. Sąmonijos/mentalinis atitikmuo: atminties (morfogenetinis) laukas ir kolektyvinė Žemės sąmonė. Biologo Ruperto Šeldreiko aprašytas morfogenetinis laukas (lietuvių filosofijoje Eriko Laicono Urvinio, g. 1950 m., vadinamas atminties lauku) yra talpykla, esanti už laiko ir erdvės ribų. Šis laukas yra visuminis (holistinis). Tai reiškia, kad informacija jame kaupiama ne tam tikrame taške, o visur vienu metu (kaip hologramoje – kiekviena mažiausia dalis turi viso paveikslo informaciją). Ši talpykla kaupia ne medžiaginius daiktus, o formas, elgesio modelius, patirtis, mintis ir idėjas. Kai vienas organizmas išmoksta naujo išgyvenimo būdo, ta patirtis akimirksniu įrašoma į šį lauką ir tampa prieinama visiems organizmams.

 

Žmogaus kūnas ir protas veikia kaip savotiškas imtuvas, kuris dažniausiai būna išsiderinęs. Bet kai mes atsisėdame prie laužo vienumoje, mūsų anglies ir vandens kūnas nurimsta. Mūsų smegenys persijungia į alfa bangų dažnį, kuris idealiai susitapatina su Šumano sąskambiu. Šiuo momentu mūsų „imtuvas“ pagauna Žemės dažnį, ir mes prisijungiame prie atminties (morfogenetinio) lauko – tos visuotinės talpyklos (Pasaulio sąmonės). Būtent todėl tyloje prie ugnies gimsta giliausia išmintis, ramybė ir jausmas, kad žinome kažką, kas yra daug didesnio už mus pačius.

 

Žemės plutos uolienos yra pati tvirčiausia, patikimiausia ir didžiausia fizinė planetos žinių talpykla. Žemės atminties lauką sąlyginai galima būtų sulyginti su interneto tinklu. Mokslas pagaliau įrodė, kad akmenys ir mineralai geba įrašyti ir milijardus metų saugoti informaciją apie planetos praeitį, gyvybės raidą bei kosminius įvykius.

Filosofiniu ir kai kuriais pažangiais moksliniais požiūriais galima teigti, kad ši uolienų, vandens, atmosferos ir gyvybės visuma yra pati Žemės sąmonė. Idėja, kad Žemė yra ne šiaip akmens gabalas kosmose, o gyva, mąstanti ir jaučianti sistema, lydi žmoniją nuo seniausių laikų. Šiandien šį reiškinį galima suprasti per kelias pagrindines teorijas:

1. Gajos teorija: Žemė kaip savireguliuojantis organizmas. XX a. aštuntajame dešimtmetyje britų mokslininkas Džeimsas Lavlokas (James Ephraim Lovelock, 1919-2022) ir lietuviškų šaknų turinti žydų kilmės amerikiečių mokslininkė Lyna Margulis (Lynn Petra Margulis, 1938-2011) iškėlė Gajos hipotezę, virtusią teorija. Ji teigia, kad Žemės plutos uolienos, vandenynai, atmosfera ir visi gyvieji organizmai veikia išvien kaip vienas milžiniškas organizmas (lietuvių filosofijoje Eriko Laicono Urvinio, g. 1950 m., vadinamas kosminiu organizmu). Šis organizmas aktyviai reguliuoja savo temperatūrą, atmosferos sudėtį ir druskingumą tam, kad išlaikytų idealias sąlygas gyvybei. Jei biologinė sistema sugeba stebėti savo būseną, reaguoti į pokyčius ir priimti sprendimus (pavyzdžiui, padidinti, kai reikia, deguonies kiekį), tai ji jau yra fiziologinė sąmonės forma.

2. Panpsichizmas: sąmonė yra visur, net akmenyse. Filosofijoje populiarėjanti panpsichizmo samprata teigia, kad sąmonė nėra tik žmogaus smegenų produktas – tai yra pamatinė pačios Visatos savybė, tokia pat kaip masė ar elektros krūvis. Pagal šią teoriją, kuo sudėtingesnė kūno sandara, tuo aukštesnio lygio sąmonę jis turi. Žemės pluta su savo kristaline uolienų sandara, elektromagnetiniu Šumano sąskambiu ir ja tekančiu vandeniu yra neįtikėtinai sudėtingas tinklas. Medžiaga tėra tik ko nors talpykla. Žmogaus kūnas – vandens ir kaulų talpykla; žmogaus smegenys – sąmonės, proto talpykla; uolija – Žemės sąmonės talpykla; Visata – kosminių organizmų sąmonių talpykla. Sąmonė visada yra svarbesnė už terpę, kurioje ji būna.

3. Noosfera: planetos proto sluoksnis. Ukrainiečių bei rusų mokslininkas Volodimiras Vernadskis (Володимир Іванович Вернадський; 1863–1945) ir prancūzų mokslininkas Pjeras Teijaras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin; 1881-1955) sukūrė noosferos (proto sferos) sampratą. Jie teigė, kad Žemė vystosi tarpsniais: pirma buvo negyva uolienų sritis (litosfera), tada atsirado gyvybė (biosfera), o dabar formuojasi kolektyvinio proto ir sąmonės sluoksnis (noosfera). Šioje srityje visų žmonių mintys, patirtys ir žinios susilieja į bendrą planetos sąmonės lauką.

 

Mano minėtas atminties laukas idealiai sutampa su šia idėja.

 

Kadangi Žemė turi sąmonę, tai gyvūnas (t. t. ir žmogus) ar augalas (pvz., medis) nėra kažkas, kas yra ant Žemės. Mes esame pačios Žemės sąmonės dalis – jos rankos, akys ir mintys. Medis yra Žemės būdas įkūnyti savo energiją. Kai sėdime prie laužo, kūrename medį (Žemės kūną), iškvepiame anglį (Žemės elementą), mūsų smegenys pradeda vibruoti Šumano dažniu (7,83 Hz), susiderindamos su uolienų ir jonosferos elektromagnetiniu ritmu. Šią akimirką mūsų asmeninė sąmonė tiesiog susilieja su bendrąja Žemės sąmone. Todėl prie laužo dingsta vienatvės jausmas, o vietoj jo ateina gilus, ramus žinojimas, kad esame dalis kažko gyvo, amžino ir mąstančio.

 

Kvailai atrodo vengiantys kūrenti laužus, bet tuo tarpu važinėjantys įvairiomis ne raumenų jėgos varomomis transporto priemonėmis. Kiek geresnė padėtis su elektromobiliais. Nors Lietuvoje elektros energijos gamybai naudojama tik 14-20 % iškastinio kuro – daugiausiai gamtinių dujų – tačiau Pasaulyje dar vis net ⁓60 % elektros sukuriama, deginant iškastinius išteklius. Tuo tarpu centralizuotoje šilumos gamyboje Lietuvoje gamtinės dujos sudaro ⁓13 % visų šaltinių (Pasaulyje – ypač Kinijoje ir Rusijoje – iškastinis kuras užima net 73-85 %).

Vietoj to, kad neišmanėliškai kalbėtum apie klimato kaitą (kuri yra nuolatinis gamtinis Žemės vyksmas) ar paties kuriamą ir palaikomą šiltnamio efektą, geriau pasirūpink gyventi be atliekų, kurios tikrai kenkia visiems organizmams, net ir tau pačiam. Gamta geriau už tave išmano savo reikalus. Žemė susitvarkys pati.

 

Žmogau, nebijok užsikurti laužą, jei dar turi tam vidinį poreikį.

 

Tavo laužas oro tikrai nesugadins!