Nepaklūstantieji

Erikas Laiconas   2026-07-25

Nepaklūstantieji

Aš – Mykolas. Gyvenu Biržų girioje. Mano tikrasis vardas – Michaelis, bet jau pripratau prie to, kaip mane vadina vietiniai. Nors esu gimęs Lujanų kaime, mano kilmė yra finiška.

Miško suomio viensėdis. Lujanai. Biržų giria. 1640 m.  (Istorinė rekonstrukcija).

Mano senelis man sakė, kad jo senelis jam pasakojo, jog mūsų protėviai kadaise gyveno Savonijoje. Jie vadinosi „miško suomiais“ – finskogingeriais, gyveno dūminėse pirkiose, vertėsi lydimine žemdirbyste, tačiau drauge buvo medžiotojai ir rinkėjai. Nors užkariautojai švedai XIII a. atnešė krikščionybę, mūsų protėviai liko animistais ir gyveno slapiai. Jie tikėjo, kad gamta taip pat turi sąmonę – buvo svarbu draugiškai sutarti su gamtos jėgomis, kad užsitikrintų palankų orą, gerą derlių ir sėkmę medžioklėje ar žvejyboje. Tam jie naudojo baltąją magiją – kad apsaugotų save ir savo gyvulius, bei juodąją magiją – esant būtinybei, kenkti kitiems. Mumyse išliko pirmykščių medžiotojų ir rinkėjų prigimtis, kuri biologiškai nepasikeitė – tebeliko poreikis bendrauti su kitais gyvais organizmais, nes kartu su jais glaudžiai pragyvenome tiek tūkstantmečių.

XVI a. viskas klostėsi neblogai. Miško suomiai  buvo laisvi žmonės: jie turėjo teisę valdyti žemę ir netgi dalyvauti valstybės valdyme. Valstiečiai suformavo atskirą luomą. Vietiniai įstatymai ir paprotinė teisė gynė valstiečių asmeninę laisvę bei nuosavybę. Niekas neturėjo teisės drausti jiems persikelti gyventi kitur. Savonijos klimatas ir dideli atstumai nebuvo palankūs didelių, intensyvaus darbo reikalaujančių dvarų kūrimuisi. Suomijoje ir apskritai Skandinavijoje (išskyrus Daniją) niekada nebuvo baudžiavos. Nors Švedijos valdymo laikotarpis[1] negali būti vadinamas Suomijos okupacija, tačiau jis vietiniams atnešė daug nelaimių. Švedija XVI a. antroje pusėje kariavo sekinantį 25 metų karą su Rusija. Suomija buvo karo zona, o jos vyrai masiškai buvo imami į Švedijos kariuomenę. Valstiečiai buvo teisiškai įpareigoti savo namuose nemokamai maitinti ir apgyvendinti Švedijos karius. Kareiviai elgėsi kaip okupantai: dažnai plėšikavo, smurtavo ir atiminėjo paskutinius maisto likučius.

Todėl 1596-1597 m. įvyko vadinamasis „Vėzdų karas“. Tai didžiausias ir kruviniausias suomių valstiečių sukilimas prieš karinę naštą ir vietos bajorus Suomijos istorijoje. Švedijos kariuomenė sukilimą numalšino itin brutaliai. Pavadinimas kilo iš to, kad suomių valstiečiai buvo prastai ginkluoti – prieš profesionalią Švedijos kariuomenę jie stojo nešini mediniais vėzdais, ietimis, kuokomis ir dalgiais. Sukilimo priežastys buvo kelios: begalinė karinė našta po karo – Švedijos kariuomenė Suomijoje nebuvo paleista; prievartinis karių išlaikymas; politinė sumaištis Švedijoje – vyko valdžios kova tarp teisėto karaliaus Žygimanto Vazos ir jo dėdės, regento kunigaikščio Karolio (būsimo karaliaus Karolio IX).

Suomijos valdytojas Klausas Flemingas palaikė kataliką Žygimantą Vazą ir atsisakė paleisti kariuomenę. Tuo tarpu kunigaikštis Karolis, siekdamas susilpninti Flemingą, paragino suomių valstiečius patiems gintis nuo kareivių savivalės.

Sukilimo prasidėjo 1596 m. lapkritį: valstiečiai, vadovaujami turtingo ūkininko Jaako Ilkka, pradėjo pulti dvarus ir vyti šalin kareivius. Sukilimas greitai išplito po visą Vakarų ir Pietų Suomiją. Sukilėliai pasidalijo į kelias grupes ir žygiavo link strategiškai svarbių miestų bei pilių.

Tačiau prastai organizuoti, be šarvų ir šaunamųjų ginklų buvę valstiečiai neturėjo šansų prieš profesionalią Klauso Flemingo kavaleriją. 1596–1597 m. sandūroje sukilėliai patyrė triuškinamus pralaimėjimus. Flemingo kariuomenė sukilimą malšino be gailesčio. Buvo nužudyta apie 2 500–3 000 valstiečių (tai buvo milžiniškas skaičius tuometinei retai apgyvendintai Suomijai). Sukilėlių vadas Jaako Ilkka buvo pagautas ir 1597 m. sausį žiauriai nukankintas bei ketvirčiuotas. Kareiviai sudegino dešimtis kaimų, sukilėlių šeimos vidury žiemos liko badauti.

Šis karas Suomijos istorinėje atmintyje išliko kaip gilus randas ir simbolis apie paprastų žmonių kovą prieš valdžios ir kariuomenės savivalę.

Lydiminei žemdirbystei būtinas mažas gyventojų tankumas. Pernelyg išaugęs gyventojų skaičius sąlygojo XVI a. pabaigoje prasidėjusią „finskogingerių“ emigraciją iš Savonijos. Iki XVII a. vidurio jie išplito Baltoskandijoje. Tuo laikotarpiu (apie 1580–1630 m.) didžiulė suomių migrantų banga iš Savonijos regiono (Suomija) pajudėjo dviem kryptimis: viena banga, skatinama Švedijos karaliaus, išvyko į Skandinavijos (Švedijos ir Norvegijos) miškus (kur įkūrė Finnskogen), o kita banga (mažoji dalis keliavusių mūsų protėvių genčių, nenorėdami likti Švedijos priklausomybėje), paskatinta karų ir bado, pasuko į Pietus – į karo nuniokotą, ištuštėjusią Šiaurės Vidžemę t. y. užsienin į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę[2] ir įsikūrė prie Laitsnos (dabar žinomo kaip Laicenės) ežero. Jo vardas reiškia – „miškingas ežerų kraštas“. Vietovė mano protėviams priminė jų buvusią tikrąją tėvynę Savonijoje. Nuo ežero, o gal nuo vietovės, vardo kilo mūsų pavardė – Laicenas.

Livonijos ordino valdymo laikais (iki XVI a. antros pusės) ši vietovė dokumentuose dar nebuvo griežtai skiriama į „Senąją“ (Vec-) ir „Naująją“ (Jaun-). Alūksnės (Marienburgo) pilies žemių registre ši teritorija dažniausiai minima kaip Puramuiža arba tiesiog Laicenes muiža. Tuo metu tai buvo Alūksnės pilies (Marienburgo) dvaras – t. y. tiesiogiai Livonijos ordinui priklausiusi ūkinė teritorija (palivarkas), kurios tikslas buvo aprūpinti Alūksnės pilį maisto produktais ir amatininkų gaminiais.

Štai kaip klostėsi suomių ateivių likimas Laicenės dvare ir jo apylinkėse XVI a. ir XVII a. sandūroje. Pradžioje buvo laisvė ir vilionės: Šiaurės Vidžemė (Alūksnės, Laicenės, Gulbenės apylinkės) po Livonijos karo buvo visiškai nusiaubta, daugybė kaimų išdeginti, o vietiniai latviai išmirę. Žemvaldžiams vokiečiams verkiant reikėjo darbo jėgos.

Suomiai į Laicenės apylinkes atvyko kaip laisvieji žmonės. Jie garsėjo unikalia lydiminės žemdirbystės praktika – jie sugebėdavo išdeginti tankiausius spygliuočių miškus ir pelenų dirvoje užauginti milžinišką rugių derlių. Pradžioje dvaro valdytojai jiems suteikdavo kelerių metų mokesčių lengvatas tam, kad tik šie išvalytų dvaro miškus ir paverstų juos dirbama žeme. Vos tik pasibaigdavo lengvatinis laikotarpis, dvaro ponai suomius pradėdavo traktuoti lygiai taip pat, kaip ir vietinius latvių ar estų valstiečius. Kadangi Vidžemėje galiojo griežta feodalinė teisė, suomiai greitai prarado laisvųjų migrantų statusą. Jie buvo „pririšti“ prie Laicenės dvaro žemės. Tiems suomiams, kurie liko gyventi dvaro teritorijoje, buvo užkrautas toks pat sunkus lažas ir natūrinės duoklės (rugiais, medumi, žvėriena), kaip ir kitiems baudžiauninkams.

Suomiai nesimaišė su vietiniais. Jie kūrėsi nuošaliose, atkampiose miškų vietose (Laicenės apylinkės pasižymi kalvotu, miškingu reljefu), statė sau dūmines pirtis ir gyvenamuosius namus.

Suomiai buvo itin nepriklausomo būdo. Kai Laicenės dvaro valdytojai pradėdavo per stipriai spausti juos prie lažo, suomių šeimos tiesiog palikdavo viską ir bėgdavo gilyn į miškus arba peržengdavo netoliese esančią Estijos (tuo metu Švedijos valdomos) sieną, kur tikėdavosi rasti geresnes sąlygas.

XVI–XVII a. (o vėliau, Rusijos imperijos laikais – dar žiauriau) už nepaklusnumą ar pasipriešinimą dvaro valdytojui baudžiauninkui grėsė fizinės bausmės (plakimas rykštėmis) arba atidavimas į rekrutus (kariuomenę).

Mūsų protėviai ten patyrė iki tol neįsivaizduotus sunkumus. XVI a. ir XVII a. sandūroje Vidžemėje (tuometinėje Livonijos vaivadijoje, LDK rėmuose) buvo ir sparčiai stiprėjo baudžiava. Šis laikotarpis sutapo su vadinamąja „antrąja baudžiavos banga“ Rytų Europoje, kai valstiečių asmeninė laisvė buvo visiškai suvaržyta, siekiant patenkinti augančią grūdų paklausą Vakarų Europoje.

Vidžemėje, valdant ATR, vietiniai valstiečiai prarado asmeninę laisvę ir tapo „kilnojamuoju vietos bajorų (daugiausia vokiečių kilmės) turtu“. Karaliai, norėdami užsitikrinti vietos vokiečių bajorų lojalumą, patvirtino senąsias jų privilegijas ir suteikė teisę visiškai kontroliuoti valstiečius. Teisiškai vietos bajorai įgijo teisę bausti valstiečius (įskaitant mirties bausme) be jokio valstybinio teismo įsikišimo. Kadangi ATR dominavo palivarkinė-baudžiavinė sistema[3], Vidžemės valstiečiams buvo drastiškai padidintas privalomas nemokamas darbas dvare (lažas). Nedidelę dalį laisvųjų gyventojų sudarė vadinamieji laisvieji valstiečiai[4], tačiau absoliuti dauguma Vidžemės vietinių gyventojų buvo paversti klasikiniais baudžiauninkais.

Ši griežta ATR modelio baudžiava Vidžemėje truko neilgai, nes regionas tapo konflikto zona: XVII a. pradžios karai nusiaubė regioną. 1629 m. Švedija oficialiai atplėšė Vidžemę nuo ATR.

Tačiau atvykėliai finai negalėjo žinoti, kada ir kuo visa tai baigsis. Todėl jie ėmė bėgti iš Laicenės krašto. XVI a. pabaigoje miško suomiai iš Laicenės apylinkių bėgo ir traukėsi tolyn.

Istoriniame kontekste būtina išskirti du visiškai skirtingus laikotarpius: XVI a. pabaigos įvykius ir XVII a. migraciją. XVI a. pabaigoje judėjimas vyko į Šiaurę – atgal link Vidurio Estijos bei gilyn į Suomijos įlankos pakrantėje esančią Ingriją, o ne į Pietus. XVI a. antrojoje pusėje Alūksnės ir Laicenės regionas buvo visiškai nusiaubtas Ivano Rūsčiojo kariuomenės (Rusija). Šias žemes ištikus masiniam badui ir sumaiščiai, pirmieji čia atklydę finų kilmės gyventojai traukėsi Šiaurės kryptimi – link saugesnių, Švedijos karalystės jau kontroliuojamų teritorijų Estijoje ir Suomijoje. Tuo pačiu buvo bėgama ir nuo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdžios: Po 1582 m. taikos Laicenės kraštas ir visa Vidžemė atiteko katalikiškai Lenkijai ir Lietuvai (ATR). Čia pradėta vykdyti aktyvi kontrreformacija. Protestantai miško suomiai bei estai, nenorėdami paklusti naujiems katalikų dvarininkams ir griežtėjančiai baudžiavai, bėgo į Šiaurę – į švedų valdas.

Tačiau taip elgėsi ne visi miško suomiai. Dalis jų prisitaikė prie ATR valdymo. XVII a. pirmoje pusėje situacija apsivertė. Švedija užėmė Laicenę (1621–1625 m.), įvedė nepakeliamus mokesčius karui finansuoti, o kraštą užklupo baisus maras. Tuomet tie patys suomiai ir vietiniai gyventojai pradėjo masiškai bėgti priešinga kryptimi – į Pietus, Į ATR (Latgalą).

Šiaurės Vidžemę (kur buvo Laicenė) ir Latgalą skyrė didžiuliai, tankūs miškų masyvai bei liūnai. Pabėgti per administracinę sieną į Latgalos miškus reiškė, kad Laicenų dvaro valdytojui surasti ir teisiškai susigrąžinti bėglį buvo beprotiškai sunku. Ten bėgliai dažnai tapdavo laisvaisiais miško gyventojais (plėšikais) arba rasdavo prieglobstį pas vietos lenkų/lietuvių kilmės ponus, kuriems trūko darbo jėgos ir kurie užsimerkdavo prieš bėglio praeitį. Dalis bėglių kuriam laikui apsistodavo Latgalos miškuose, tačiau karo veiksmai tarp švedų ir ATR kariuomenių dažnai vėl priversdavo juos trauktis toliau į Pietus.

Iš Latgalos migracijos srautas natūraliai pasiekė Šiaurės Lietuvą, o pagrindiniu traukos centru tapo Biržų kunigaikštystė, tuomet valdoma Radvilų[5]. Jie apsistojo Biržų girioje[6]. Tai buvo milžiniškas, tankus ir sunkiai praeinamas miškų masyvas ATR pasienyje. Miško suomiams ir su jais kartu bėgusiems kitiems vietiniams gyventojams reikėjo būtent tokios aplinkos, kurioje jie galėtų pasislėpti nuo švedų valdžios persekiojimo ir pritaikyti savo miško kirtimo bei lydiminės žemdirbystės įgūdžius.

 

   

Miško suomių palikuonys Lujanuose 1640 m.              (Istorinė rekonstrukcija)

Biržus valdę kunigaikščiai Radvilos aktyviai kvietė naujakurius, kad šie atkurtų po karų ištuštėjusį kraštą. Jie sąmoningai ignoravo Švedijos valdžios reikalavimus ir oficialius protestus grąžinti pabėgusius valstiečius.

Biržų apylinkėse (ypač link Nemunėlio Radviliškio ir Latvijos pasienio) apsigyvenę atvykėliai vietinių gyventojų buvo pradėti vadinti pagal savo kilmės vietą – Laicens, Leicens, Laicans, Laicons, kas ilgainiui virto lietuviška pavarde Laiconas. Jie visiškai asimiliavosi su vietos lietuviais, o jų palikuonys Biržų krašte apsigyveno nuolatinai.

Taip XVII a. pradžioje mano senelio prosenelio tėvas pateko į Biržų girią ir apsigyveno Lujanuose prie Perkaso Gervelės upelio. Lujanų pavadinimas lietuviškai reiškia „vieta prie klampynių, balų“. Šaknis luj- šiaurės lietuvių kalboje turi sąsają su vandens objektais ir drėgnomis vietomis. Taip pat ši šaknis gimininga žodžiui lūgė / liūgas („liūnas, klampi pelkė, gili bala“).

Kada gimė mano prosenelio prosenelis, nežinoma. Remdamasis pasakojimais, manau, kad jis gimė Laitsnos krašte XVI a. Jis, kaip jo giminės vyrai, buvo profesionalus miško žmogus. Atsikraustęs iš Latgalos į Biržų girią, jis buvo kubilius[7] ir dervavirys[8]. Jis giliai girioje degė dervą, kurią Radvilos vėliau eksportuodavo laivų statybai į Rygą. Būtent protėvių gilus miško pažinimas leido šeimai Lujanuose greitai praturtėti (lyginant su kitais baudžiauninkais) ir įgyti tam tikrą nepriklausomybę nuo dvaro[9] – jie mokėjo mokesčius grynais pinigais, o ne atidirbinėjo lažą laukuose.

Jo provaikaitis – mano prosenelis Michaelis – neabejotinai gimė Lujanuose XVII a.  Michaelis Leicenas (kitaip – Mykolas Leicenas) iš Lujanų kaimo buvo viena ryškiausių ir spalvingiausių asmenybių visoje Biržų girios istorijoje. Jis išgarsėjo kaip maištingas girių gyventojas, bortininkas[10] ir legendinis kovotojas prieš dvaro pareigūnų savivalę.

     
            Drevinė bitininkystė XVII a. Biržų girioje. (Istorinė rekonstrukcija)
Taip galėjo atrodyti Michaelis Leicenas XVIII a. pradžioje.      (Istorinė rekonstrukcija)

Didžiausia Michaelio gyvenimo kova įvyko dėl bortinės bitininkystės teisių. Radvilų skiriami girininkai bandė apriboti Lujanų kaimo gyventojų prieigą prie senųjų miško ąžuolų, kuriuose Michaelio šeima nuo seno darydavo uoksus bitėms. Leicenas nepabijojo dvaro autoriteto ir padavė patį vyriausiąjį Radvilų girininką į teismą. Jis rėmėsi senuoju papročiu, teigdamas, kad tie medžiai yra pažymėti jo protėvių įspaudais (ženklais) dar prieš dvaro nuostatų įvedimą. Šią bylą jis laimėjo, o tai buvo neįtikėtinas pasiekimas paprastam valstiečiui.

Michaelis garsėjo kaip žmogus, nepripažįstantis griežtų „Girių nuostatų“. Dvaro dokumentuose jis ne kartą minimas kaip „nepaklusnus ir pavojingas elementas“. Jis buvo kelis kartus suimtas už tai, kad miške slapta nešiojo šautuvą – paprastiems žmonėms tai buvo griežtai draudžiama. Įtariama, kad jis ne tik pats medžiojo stambiuosius miško, neva kunigaikščio, žvėris, bet ir padėdavo pasislėpti į Lujanų apylinkes bėgantiems valstiečiams iš kaimyninio Kuršo, taip sukurdamas savotišką pasipriešinimo tinklą pačioje girios širdyje.

Nors dvarui jis buvo rakštis, Lujanų kaimo žmonėms Michaelis Leicenas buvo autoritetas ir gynėjas. Kai sotnikai (mokesčių rinkėjai) bandydavo iš valstiečių neteisėtai atimti daugiau grūdų ar vaško nei priklausė pagal inventorių, būtent Michaelis organizuodavo kaimo vyrus ir neleisdavo pareigūnams savivaliauti. Dėl savo drąsos, teisinių kovų ir nepriklausomo būdo Michaelio Leiceno vardas tapo laisvos, dvaro rėmams nepasiduodančios Biržų girios dvasios simboliu.

Byla, išgarsinusi Michaelį, prasidėjo apie 1702–1704 metus. Ginčas kilo tarp Michaelio Leiceno ir vyriausiojo Biržų pilies paskirto girių prižiūrėtojo. Girininkas nusprendė, kad visi senieji ąžuolai, esantys aplink Lujanų kaimą, priklauso išimtinai dvaro iždui, todėl valstiečiams uždrausta iš jų rinkti medų. Dvaras konfiskavo kelias Leiceno bortis (uoksus) su bitėmis. Teismo posėdyje, vykusiame Biržų pilies teismo salėje, Michaelis pasirodė pasiruošęs. Jis pateikė ne rašytinį dokumentą (kurio paprasti valstiečiai neturėjo), bet „bortinių ženklų[11] medžio žievėje“ įrodymus. Jis įrodė, kad ant medžių kamienų išskobtas jo giminės ženklas (savotiškas herbas-parašas, primenantis strėlę su dviem kryžiais) buvo įrėžtas dar jo senelio laikais, t. y. prieš tai, kai Radvilos išleido naujuosius „Girių nuostatus“. Pagal galiojusią privatinę Biržų teisę, senieji papročiai turėjo didelę galią. Teismas priėmė neįtikėtiną sprendimą – pripažino valstiečio nuosavybės teisę į bortis, o dvaro pareigūnams buvo nurodyta grąžinti paimtą medų bei vašką ir netrukdyti Lujanų gyventojams verstis senuoju amatu.

Senovinis (XVII-XVIII a.) Lujanų kaimo Laiconų šeimos ženklas.                    (Istorinė rekonstrukcija)

Apsigyvenę Biržų girioje (XVII a. viduryje–XVIII a.), mano protėviai – miško suomiai – pateko į griežtą Radvilų dvaro teisinę kontrolę[12]. LDK Statutai ir dvaro nuostatai oficialiai panaikino jų tradicinę teisinę autonomiją.

Nepaisant to, miško suomiai ilgą laiką nelegaliai ir slapta taikė savo paprotinę teisę, ypač kasdieniame gyvenime ir santykyje su giria. Tai pasireiškė keliomis pagrindinėmis formomis:

  1. Slaptas lydimų deginimas. Radvilų dvaro administracija kategoriškai draudė deginti brandžius miškus. Tačiau suomiai rėmėsi savo senuoju papročiu, kad miškas priklauso tam, kas jį išdirba. Jie brovėsi į atokiausias, eigulių nepasiekiamas Biržų girios vietas. Miško sklypus jie degindavo naktimis arba drėgnu oru, kad kiltų kuo mažiau dūmų ir dvaro prižiūrėtojai nepastebėtų gaisrų.

  2. Šeimos ženklai. Savonijoje suomiai medžiuose iškirsdavo unikalius šeimos ženklus, kurie teisiškai reiškė nuosavybę į būsimą sklypą ar bitininkystės medį. Biržų girioje šis paprotys transformavosi: nukirstus ar vėjo išverstus medžius suomiai slapta pažymėdavo savo ženklais. Bendruomenės viduje galiojo paprotys: jei medis pažymėtas kito suomio ženklu, jo liesti negalima. Dvaro eiguliams šie ženklai buvo neteisėti, tačiau pačių suomių bendruomenėje jie saugojo nuo tarpusavio vagysčių.

  3. Savavališkas girios išteklių pasidalijimas. Pagal LDK teisę, visi girios turtai (briedžiai, elniai, kailiniai žvėrys, laukinės bitės) priklausė tik kunigaikščiui Radvilai. Suomiai to nepripažino: jie medžiojo kilpomis ir rėmėsi taisykle, kad žvėris priklauso tam, kieno žemėje (arba spąstuose) jis krito; jie kopinėdavo medų iš Biržų girios medžių drevių, pasidalydami jį bendruomenės viduje pagal šeimų poreikius, visiškai nuslėpdami tai nuo dvaro mokesčių rinkėjų.

  4. Vidinių konfliktų sprendimas be dvaro teismo. Baudžiavinėje sistemoje bet kokį nusikaltimą ar ginčą turėjo spręsti dvaro teismas. Miško suomiai dvaro pareigūnų neprisileisdavo: tarpusavio ginčus dėl žemės ribų, šeimų nesutarimų ar smulkių vagysčių sprendė bendruomenės vyresnieji (seniūnai) pagal žodinius suomių papročius. Suomiai laikėsi paprotinės taisyklės „neišduoti savų dvaro teismui“. Jei kas nors kreipdavosi į dvaro teismą prieš kitą bendruomenės narį, jis būdavo visiškai izoliuojamas ir atstumiamas visos suomių grupės.

  5. Kolektyvinė gynyba nuo eigulių. Kai dvaro eiguliai (miškininkai) aptikdavo nelegalias suomių sodybas ar lydimus gilioje girioje, suomiai veikdavo pagal paprotinį bendruomenės solidarumo principą: jie organizuotai, ginkluoti kirviais ir medžiokliniais šautuvais, užpuldavo dvaro pareigūnus, atimdavo konfiskuotus įrankius ar sumedžiotus žvėris. Radvilų dvaro dokumentuose išlikę skundų apie „nepaklusnius miško žmones“, kurie nepripažįsta dvaro valdžios.

Galiausiai, XVIII a. antroje pusėje, šis paprotinis pasipriešinimas išblėso. Suomiai prarado savo kalbą, asimiliavosi su vietiniais lietuviais bei latviais (virto Radvilų baudžiauninkais), o jų paprotinę teisę visiškai išstūmė rašytinė įstatymų teisė. Teisiškai jie tapo baudžiauninkais, tačiau praktiškai jie dar ilgą laiką išlaikė ypatingą, laisvesnį „miško žmonių“ statusą, lyginant su tradiciniais vietos žemdirbiais. Jie privalėjo mokėti dvaro mokesčius, atlikti tam tikras prievoles ir pateko į Radvilų dvaro teismo jurisdikciją. Nors juridiškai jie buvo baudžiauninkai, jų kasdienybė ir ekonominė funkcija išskyrė juos iš likusių valstiečių.

Jie nėjo klasikinės lažo prievolės: tradiciniai baudžiauninkai dirbo dvaro laukuose (ėjo lažą). Tuo tarpu suomiai buvo apgyvendinti pačioje Biržų girioje arba jos pakraščiuose. Vietoj sunkaus darbo laukuose jie dvaro iždui mokėjo piniginį činšą[13] arba natūrinį mokesčių ekvivalentą – „Būdos mokestį“ (dažniausiai deguto statinėmis, anglimi, kailiais, medumi, mediena). Jie buvo priskirti prie vadinamųjų būdininkų (miško verslų darbininkų).

Dalis miško suomių pasižymėjo specifiniais technologiniais įgūdžiais, pavyzdžiui, stiklo gamyba. Radvilos juos įdarbino Lujanuose veikusiose dvaro stiklo lydymo krosnyse (būdose). Kaip kvalifikuoti darbininkai, jie turėjo kur kas didesnę judėjimo laisvę ir dvaro apsaugą.

Dėl puikaus miško pažinimo Radvilos dalį suomių paskirdavo dvaro eiguliais. Šie suomiai virto dvaro pareigūnais – saugojo girią nuo nelegalių kirtėjų ir brakonierių iš kaimyninių valdų. Tai suteikė jiems asmeninį statusą, kuris buvo kur kas aukštesnis už eilinio baudžiauninko.

Vienas įdomiausių suomių integracijos Biržų girioje pavyzdžių – jų darbas Lujanų stiklo būdoje (manufaktūroje), kuri XVII a. pabaigoje – XVIII a. veikė Biržų girios pakraštyje, netoli Nemunėlio Radviliškio. Stiklo lydymui reikėjo milžiniško kiekio medienos ir, svarbiausia, aukštos kokybės medžio anglies, kurią sudeginti gebėjo tik patyrę miško amatininkai. Miško suomiai, turėję šimtametę deguto ir anglies degimo patirtį iš Savonijos bei Laicenės miškų, buvo idealūs darbininkai dvaro pramonei. Lujanuose suomiai dirbo vadinamaisiais „būdininkais“. Jie kirto mišką, specialiose duobėse degė medžio anglį, ruošė pelenus ir potašą (būtiną stiklo masei lydyti). Kvalifikuotesni iš jų dirbo prie pačių stiklo krosnių (lydė stiklą, pūtė butelius, taurių ruošinius ir langų stiklą). Dirbdami Lujanų manufaktūroje[14], jie faktiškai nebuvo tipiniai žemės baudžiauninkai – dvaro administracija juos saugojo ir vertino kaip vertingą darbo jėgą. Jiems buvo leidžiama statytis namus pačioje girioje ir gauti grūdų davinį iš dvaro sandėlių, jei gamyba reikalaudavo viso jų laiko.

Galiausiai, kai XVIII a. pabaigoje Lujanų stiklo būda išseko (buvo iškirsti aplinkiniai miškai, o gamyba perkelta), šie suomių amatininkai neteko savo pramoninės funkcijos. Dvaras juos galutinai priskyrė prie įprastų žemdirbių-baudžiauninkų, pagreitindamas jų kalbinę ir kultūrinę asimiliaciją su vietos gyventojais. XVIII a. antrojoje pusėje ir XIX a. pradžioje, miško ištekliams senkant, o Radvilų dvaro kontrolei griežtėjant, miško suomiai galutinai prarado savo išskirtinumą ir buvo visiškai sulyginti su vietiniais lietuvių ir latvių tautybės baudžiauninkais.

Mano protėvių buitis Lujanuose buvo puiki. Apsigyvenę Biržų girioje, miško suomiai ilgai išlaikė unikalų, archajišką Šiaurės Europos gyvenimo būdą, kuris vizualiai ir struktūriškai skyrėsi nuo vietinių aukštaičių ar latvių. Bene didžiausias skirtumas – dūminės pirkios. Suomiai statė rąstines pirkias, kurios neturėjo kaminų. Krosnis buvo kraunama iš lauko akmenų (be molio rišiklio). Kuriant krosnį, dūmai kildavo į palubę ir išeidavo pro specialias mažas skyles sienose arba lubų sklendę. Suomių pirkių lubos buvo statomos ne horizontalios, o skliautinės (trikampio formos) ir labai aukštos. Tai leido dūmams kauptis viršuje, o apačioje, kur sėdėdavo žmonės, oras likdavo palyginti švarus. Sienos ir lubos nuo suodžių būdavo visiškai juodos. Tuo metu, kai vietiniai Lietuvos valstiečiai prausėsi kubiluose pačioje pirkioje prie krosnies, miško suomiai prie kiekvienos sodybos statė atskirą pirtelę. Jiems pirtis buvo šventa vieta, kurioje ne tik prausdavosi, bet ir gydydavo ligonius, gimdydavo vaikus, šarvodavo velionius bei rūkydavo mėsą.

Vietiniai lietuviai kūrėsi gatviniuose kaimuose. Tuo tarpu suomiai, ištikimi savo papročiams, kūrėsi pavieniais vienkiemiais pačioje girios tankmėje, kur aplinkui būdavo tik jų išdegintas lydimas.

Vietinių Biržų krašto gyventojų akyse miško suomiai atrodė paslaptingi, izoliuoti ir keliantys baimę. Tai suformavo gausią vietos tautosaką ir mitus. Kadangi suomiai sugebėdavo išgyventi gūdžioje girioje, kur vietiniai nedrįsdavo kelti kojos, apie juos pasakota, kad jie neva moka „susitarti su miško dvasia“. Tikėta, kad jie moka užkalbėti gyvates – esą gyvatės jų nekanda ir jie gali jas prisišaukti švilpimu.

Biržų krašte sklandė legendos, kad suomių medžiotojai naudoja burtus – sugeba paveikti dvaro eigulių šautuvus taip, kad šie nešautų, arba nukreipti žvėris tiesiai į savo spąstus.

Dėl savo tradicinių žinių apie miško žoleles ir pirties ritualus, suomiai vietinių buvo laikomi galingais žyniais. Pas juos iš aplinkinių kaimų slapta vykdavo žmonės gydytis „nuo akių nužiūrėjimo“, rožės ar kitų paslaptingų ligų. Pasakojama, kad suomiai gydydami kalbėdavo keistus žodžius (tai buvo suomių kalbos maldos), kurie vietiniams skambėjo kaip burtažodžiai.

Dar viena populiari legenda teigė, kad Laicenai moka valdyti orus – pavyzdžiui, mazgų rišimu virvėje prisišaukti stiprų vėją, kuris išverstų medžius (taip dvare būdavo lengviau gauti leidimą pasiimti „vėjavartas“ malkoms).

Šie mitai rodo, kad, net ir prarandant suomių kalbą, kultūrinė takoskyra tarp „girios žmonių“ ir „laukų žmonių“ Biržų krašte išliko labai gyva.

Drevinė bitininkystė (spiečių viliojimas ir medaus kopinėjimas iš gyvų miško medžių drevių) Biržų girioje buvo vienas pamatinių miško suomių išgyvenimo būdų. Ji glaudžiai pynėsi su jų senąja paprotine teise, technologiniais įgūdžiais ir nuolatiniu konfliktu su Radvilų dvaro administracija.

Suomiai į Biržų girią atsinešė Rytų Suomijos (Savonijos) taigos sąlygomis ištobulintą bitininkavimo patirtį. Biržų giria tam buvo ideali – čia augo šimtamečiai ąžuolai ir pušys. Suomiai gyvose, storose miško pušyse (kartais ąžuoluose) 4–12 m aukštyje specialiais kaltais išskobdavo pailgas ertmes – dreves. Kad apsaugotų bites nuo šalčio ir meškų, drevės anga būdavo uždengiama sunkiomis medinėmis lentomis-klostėmis, paliekant tik nedidelius lakos tarpelius. Suomiai garsėjo gebėjimu mikliai laipioti medžiais. Jie nenaudojo sunkių kopėčių. Į medį jie keldavosi naudodami specialias iš odinių diržų arba pintų virvių padarytas kilpas. Ši įranga leido greitai ir tyliai pasiekti aukštai esančią drevę.

Bitynai-vienkiemiai: Be drevių gyvuose medžiuose, suomiai girios kirtavietėse ir prie savo dūminių pirkių keldavo kelminius avilius. Tai buvo išpuvusios medžių kamienų kaladės, kurias jie užkeldavo ant pakylų ar medžių šakų, kad nepasiektų skruzdėlės ir drėgmė.

Biržų girios tankmėje suomiai bitininkavo vadovaudamiesi savo, o ne LDK rašytiniais įstatymais. Drevinis medis tapdavo asmenine suomio nuosavybe tik tada, kai jo kamieno apačioje (akių lygyje) būdavo iškertamas šeimos ženklas. Suomių bendruomenėje šis ženklas buvo šventas. Net jei medis stovėjo dvaro žemėje, joks kitas suomis nedrįsdavo iškopinėti svetimo medaus – tai būtų užsitraukę baisų bendruomenės teismą ir prakeiksmą. Pagal suomių papročius, išskridęs bitės spiečius priklausė tam, kas jį susekdavo ir pirmasis sugebėdavo triukšmu priversti nutūpti ir sugaudyti. Jei spiečius nutūpdavo kito žmogaus žemėje, jį vis tiek turėjo teisę pasiimti tas, kas pirmasis jį pastebėjo ir sekė.

Oficialiai pagal III Lietuvos Statutą ir Radvilų dvaro nuostatus, visi Biržų girios ištekliai priklausė kunigaikščiui. Teisiškai dvare galiojo „medaus dešimtinė“ – bitininkai privalėjo kas dešimtą medaus statinę arba atitinkamą vaško kiekį atiduoti dvaro iždui. Miško suomiai dvaro revizoriams pranešdavo tik apie nedidelę dalį savo avilių (paprastai esančių prie pat namų). Tikrasis jų turtas – dešimtys drevių gilioje girioje – likdavo visiškai nuslėpti. Medų jie kopinėdavo naktimis arba ankstyvą rudenį, kai dvaro eiguliai rečiau tikrindavo miško kvartalus.

Kadangi miško suomiai vertėsi nelegalia prekyba, vaškas jiems buvo tarsi valiuta. Jie slapta gabendavo vašką ir medų Nemunėlio upe į kaimyninę Kuršo hercogystę (Latvijos teritoriją) arba parduodavo Biržų ir Nemunėlio Radviliškio pirkliams mainais į druską, geležinius įrankius bei paraką.

Jei Radvilų eiguliai pagaudavo suomį prie nelegalios drevės, jam grėsė didžiulės baudos, įrankių konfiskavimas arba plakimas rykštėmis dvare. Dokumentuose minima, kad suomiai, gindami savo „šventą paprotinę teisę į miško medų“ aktyviai priešinosi – dvaro pareigūnus gąsdindavo burtų prakeiksmais, o kartais ir tiesioginiu smurtu.

Kadangi miško suomiai sugebėdavo prisišaukti milžiniškus spiečius ir surinkdavo labai daug medaus, vietiniai Biržų krašto lietuviai tikėjo, kad jie naudoja magiją. Tikėta, kad Laicenai moka „užkalbėti bites“, kad šios negeltų šeimininko, o vagis sugeltų mirtinai. Sklandė pasakojimai, kad suomių bitininkai į dreves įdėdavo paslaptingų miško žolelių ar raganavimo priemonių, kurios viliodavo spiečius net iš kaimyninių dvaro bitynų.

XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, kai Radvilos pradėjo intensyviau kirsti Biržų girią, o senosios drevinės pušys buvo išpjaunamos pramoniniam eksportui, šis unikalus bitininkystės būdas sunyko. Suomiai turėjo pereiti prie įprastų kelminių bitynų sodybose, o jų drevinės paslaptys pamažu išblėso.

Kadangi Radvilos buvo uolūs evangelikai reformatai, jie reikalavo, kad visi jų valstiečiai sekmadieniais lankytų pamaldas. Lujanų gyventojai priklausė artimiausiai reformatų parapijai (dažniausiai Nemunėlio Radviliškio arba pačių Biržų). Jų religija reikalavo, kad tikintieji patys skaitytų Šventąjį Raštą Todėl Radvilų įsteigtose parapijinėse mokyklose Lujanų vaikai buvo mokomi lietuviško rašto. Dėl to šio krašto valstiečiai buvo gerokai raštingesni už likusios katalikiškos Lietuvos baudžiauninkus. Tačiau religinė kontrolė buvo griežta: už sekmadienio pamaldų praleidimą be svarbios priežasties ar girtuokliavimą smuklėje per pasninką valstiečiams grėsė dvaro rykštės arba sėdėjimas „asilo suole“ priešais bažnyčią.

Dėl Biržų girios neįžengiamumo Lujanų apylinkės dažnai tapdavo prieglobsčiu pabėgėliams. Čia slėpdavosi baudžiauninkai, pabėgę iš kaimyninių katalikiškų dvarų, taip pat perbėgėliai iš Kuršo. Radvilos į tokius bėglius dažnai žiūrėdavo pro pirštus, nes jiems reikėjo darbo jėgos naujiems miško sklypams įsisavinti – bėgliai būdavo apgyvendinami girios vienkiemiuose ir po kelerių metų tapdavo teisėtais kunigaikštystės mokesčių mokėtojais.

Mūsų gyvenimas pasikeitė 1795 m., kai kraštą okupavo carinė Rusija. Mes nustojome vystyti lydiminę žemdirbystę, nors jos apraiškų liko: savo asmeniniuose sklypuose mes degindavome krūmynus, kelmus ir miško velėną, kad pelenais patręštume nualintą žemę.  Mes išlaikėme ypatingą pagarbą ugniai ir miškui, o mūsų išskirtinė patirtis, dirbant su miško žeme, leido mums tapti geriausiais krašto girininkais bei eiguliais. Aplinkiniai žmonės mus ir kitus miško suomių palikuonis dažnai vertino su baime ir pagarba, laikydami mus „burtininkais“, nes mes vis dar išlaikėme suomių išminčių tradicijas – gydydavome žolelėmis, tikėjome miško dvasia ir naudojome apsauginius ženklus (pentagramas, saulės ratus) ant namų durų. Senoji Savonijos tarmė mūsuose beveik išnyko ir buvo pakeista lietuvių ar latvių kalba, tačiau išliko specifinis akcentas ir daugybė skolinių, susijusių su miško darbais bei pirtimi.

Daug kas Biržų regione, tuo pačiu ir Biržų girioje bei Lujanuose, pasikeitė grafų Tiškevičių valdymo laikotarpiu (nuo 1811 m.). Nusigyvenę Radvilos savo žemes iš pradžių įkeitė, o vėliau galutinai pardavė Tiškevičiams. Tiškevičiai neatsitvėrė senojoje, karų sugriautoje Biržų pilyje. Grafas Jonas Tiškevičius kitoje Širvėnos ežero pusėje įkūrė naująją giminės rezidenciją – Astravo dvarą. Jame tvyrojo itališka prabanga: ten buvo pastatyti nuostabūs itališkų vilų stiliaus romantizmo rūmai, pasodintas didžiulis parkas. Rūmuose buvo kaupiamos neįkainojamos meno vertybės, archeologiniai radiniai, knygos ir ginklų kolekcijos. Rūmų, ir ne tik, statybose dirbo ir mano vaikaičiai Jurgis ir Andrius.

1862 m. Jonas Tiškevičius įteisino Biržų majoratą. Tai reiškė nedalią žemėvaldos sistemą – visos Biržų žemės, dvarai ir miškai (įskaitant Biržų girią ir joje esančius kaimus) turėjo būti paveldimi tik vyriausiojo sūnaus. Tai apsaugojo milžinišką turtą nuo susmulkėjimo ir leido regionui ekonomiškai stiprėti.

Tiškevičiai įnešė modernaus verslo dvasios ir pradėjo krašto industrializaciją: pastatė modernų alaus bravorą, garinius bei vandens malūnus, plytinę, įkūrė vilnų verpimo fabriką. Biržų miestas pradėjo sparčiai augti – plėtėsi gatvės, kūrėsi šimtai amatininkų ir dešimtys naujų parduotuvių.

Biržų girios valstiečiams (tame tarpe ir Lujanų Laiconams) Tiškevičių laikai atnešė drauge ir laisvės, ir naujos kontrolės. Giria tapo elito medžioklės parku, nes Tiškevičiai Biržų girią saugojo ne tik dėl medienos, bet ir dėl prestižinių medžioklių. Valstiečių teisės medžioti buvo griežtai ribojamos.

Girioje buvo įkurta stiklo lydymo krosnis, kuriai reikėjo daug malkų ir darbininkų. Ten darbavosi ir mano vaikaičiai Jurgis su Andriumi.

1861 m. buvo panaikinta baudžiava. Šiuo laikotarpiu įvykusi reforma teisiškai išlaisvino miško kaimų valstiečius iš dvaro priklausomybės. Jie tapo laisvesni, tačiau turėjo nuomotis arba išsipirkti žemę iš grafų majorato.

Tiškevičių laikais Biržų kraštas tapo dramatiškų istorinių įvykių epicentru: 1812 m. Mykolas Tiškevičius pats suorganizavo karinį pulką Napoleonui palaikyti, o mieste lankėsi prancūzų kariuomenė. 1863 m. Biržų girioje vyko įnirtingos sukilėlių (vadovaujamų kunigo Antano Mackevičiaus ir Zigmanto Sierakausko) kautynės su carinės Rusijos kariuomene.

Nors Radvilų laikais Biržai buvo griežtai protestantiškas (reformatų) centras, katalikai Tiškevičiai elgėsi labai diplomatiškai. Jie skyrė milžiniškas lėšas ne tik katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statybai, bet ir finansiškai rėmė evangelikus reformatus, liuteronus bei pastatė stačiatikių cerkvę, taip užtikrindami ramybę ir toleranciją mieste. Tuomet, XIX a. pradžioje, daugumas Laiconų tapo katalikais.

Aš, Michaelis Laicenas, XIX  a. pirmoje pusėje Lujanuose.     (Mokslinė rekonstrukcija)

Dėl savo bekompromisio laisvės siekio, atsisakymo paklusti primestoms valdžios taisyklėms ir gebėjimo išgyventi visiškai autonomiškai mano protėviai vadintini nepaklūstančiais. Šis apibūdinimas tiesiogiai atspindi istorines „miško suomių“ savybes bei jų kultūrinį identitetą. Tai reiškėsi įvairiai.

Miško suomiai XVII a. iš Savonijos masiškai migravo į Švedijos ir Norvegijos gilumos miškus. Jie bėgo nuo asimiliacijos ir mokesčių:  Valdžiai pradėjus varžyti jų teises ir reikalauti mokesčių, jie nepakluso ir kėlėsi dar giliau į laukinę gamtą, o dalis jų palikuonių vėliau pasiekė ir Biržų kraštą – taip pat ir Lujanų kaimą.

Miško suomiai praktikavo lydiminę žemdirbystę, kurios metu buvo deginami spygliuočių miškai. Dėl besivystančios kasybos pramonės poreikių Švedijos valdžiai uždraudus šį metodą, jie ignoravo įstatymus ir toliau gyveno pagal savo protėvių tradicijas.

Jie kūrėsi atokiose vietovėse, toli nuo administracinių centrų, todėl ilgai išlaikė savo kalbą, pagoniškus papročius, šamanizmo elementus ir nepriklausė nuo centralizuotos valdžios ir bažnyčios įtakos.

Pagrindiniai miško suomių bruožai buvo tokie.

Jie statydavo savo sodybas giliai miškuose, dideliu atstumu vieni nuo kitų. Jie buvo fiziškai ir dvasiškai labai ištvermingi: gebėjo išgyventi ekstremaliomis sąlygomis laukinėje gamtoje. Jie puikiai išmanė miško biologiją, medžioklę, žvejybą ir dūminių pirčių statybą.

Miško suomiai aplinkinių tautų buvo laikomi paslaptingais, gebančiais „burti“ ir valdyti miško dvasias, o tai dar labiau stiprino jų, kaip neprieinamų ir nepaklusnių žmonių, įvaizdį.

Miško suomiai ir jų palikuonys (įskaitant Lujanų Laiconus) tikėjo, kad visa aplinkinė gamta yra gyva – tai klasikinė animizmo pasaulėžiūra. Jų suvokimu, riba tarp „gyvo“ ir „negyvo“ objekto neegzistavo: kiekvienas augalas, gyvūnas, akmuo ar vandens telkinys turi savo dvasinį pradą, sąmonę ir energiją. Miško suomiai tikėjo, kad kiekvienas medis, kalva, upelis ar net paprastas pakelės akmuo turi savo dvasinį sargą arba dvasią, vadinamą haltia. Prieš kertant medį ar imant akmenį statyboms, su dvasia reikėdavo „susitarti“ arba atsiprašyti, kad nebūtų suardyta dvasinė pusiausvyra. Miško suomiai urvus, uolas ir gilius žemės sluoksnius laikė ypatingos dvasinės galios vietomis. Akmenys jiems nebuvo tiesiog statybinė medžiaga – jie turėjo savo „atmintį, charakterį ir sąmonę”. Ugnis ir pelenai buvo suvokiami kaip gyvos stichijos, transformuojančios miško dvasią į naują gyvybę – javus. Šis gilus ryšys su gamtos sąmone lėmė, kad miško suomiai nepripažino krikščioniškos bažnyčios taisyklių ir valstybės įstatymų. Valdžios reikalavimas „valdyti ir naudoti“ mišką jiems atrodė kaip šventvagystė prieš gyvą organizmą. Jie klausė miško dvasios dėsnių, o ne savininko norų.

Tietäjä buvo pagrindinė priežastis, kodėl Švedijos ir Norvegijos bažnytinė valdžia miško suomius laikė pavojingais sukilėliais. Šie išminčiai atvirai ignoravo krikščionių kunigus. Kai valstybė liepdavo krikštyti vaikus ar lankyti bažnyčią, Tietäjä sakydavo: „Mūsų bažnyčia yra miškas, o mūsų altorius – šis akmuo“. Jie išlaikė savo autonomiją ir dvasinį nepaklusnumą iki pat XIX amžiaus.

Paslaptingoji Väki dvasinės galios koncepcija vyravo mūsų pasaulėjautoje. Miško suomių kosmologijoje Väki (suomiškai pažodžiui – „jėga“, „galia“, „minia“ arba „kariuomenė“) buvo nematoma, dvasinė ir magiška energija, kurios turėjo visi objektai ir aplinka. Tai nebuvo tiesiog abstrakti gėrio ar blogio energija – tai buvo specifinė to objekto esmė, jo dvasinis „svoris“. Väki turėjo skirtingas formas ir intensyvumą.

Uolos ir žemės jėga laikyta pačia seniausia, sunkiausia ir stabiliausia jėga. Ši energija galėjo suteikti žmogui nepalaužiamą dvasinę stiprybę, tačiau jei žmogus elgdavosi nepagarbiai (pvz., teršdavo uolas, rėkaudavo urvuose), uolos väki galėjo jį „prispausti“ – susargdinti psichinėmis ar fizinėmis ligomis.

Ugnies jėga – pati agresyviausia ir aktyviausia energija. Ji buvo naudojama išvalyti erdvę. Tietäjä kviesdavo ugnies väki, kad ši sudegintų ligas arba piktąsias dvasias, kurias žmogui atsiuntė pavydūs kaimynai.

Vandens jėga – švelni, bet klastinga energija, susijusi su gydymu ir ateities pranašavimu.

Mirties jėga – pati pavojingiausia jėga, esanti kapinėse, aplink mirusiuosius ar senuose daiktuose.

Šamanai Tietäjä žinojo, kad skirtingos väki negali susidurti chaotiškai. Pavyzdžiui, negalima įnešti uolos väki (akmens) į ugnies väki (krosnį) prieš tai nesutaikius jų dvasių. Jei dvasinė pusiausvyra sutrikdavo, žmogus susirgdavo. Gydymas vykdavo „grąžinant“ pyktį sukėlusią väki atgal į jos pradinį objektą per specialias dainas ir ritualus.

Lujanų kaimas tapo unikaliu prieglobsčiu šių „nepaklusniųjų“ miško suomių palikuoniams, tarp jų ir Laiconų giminei. Atvykę į Lietuvą, jie turėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos, tačiau jų dvasinis kodas transformavosi į specifinį gyvenimo būdą. Atvykę į Biržų kraštą, kuris istoriškai buvo Radvilų valdomas reformacijos centras, miško suomiai rado terpę, kurioje nebuvo griežtos katalikiškos hierarchijos. Jų tradicinis nepaklusnumas centrinei valdžiai transformavosi į gilią, bekompromisę protestantišką tikybą. Jie tapo uoliais reformatų bažnyčios nariais, nes ši religija akcentavo asmeninį žmogaus santykį su dievu (be kunigo tarpininkavimo) ir raštingumą. Tačiau po šiuo krikščionišku sluoksniu išliko senasis Tietäjä pamatas – tikėjimas, kad žodis turi tiesioginę fizinę galią.

Lujanuose miško suomių palikuonys nebegalėjo laisvai deginti miškų (lydiminė žemdirbystė čia nebuvo įmanoma), todėl jų ryšys su gamta persikėlė į kasdienę ūkinę veiklą. Laiconų ir kitų Lujanų gyventojų ūkiuose išliko gilus, beveik mistinis pagarbumas gyvūnams, medžiui ir žemei. Lujaniečiai garsėjo kaip uždari, mažakalbiai, nepaprastai darbštūs, bet kartu keistai „gamtą jaučiantys“ žmonės. Jie žinojo, kada nukirstas medis bus tvirtas (pagal mėnulio fazes ir medžio „nuotaiką“), o kaimynai juos laikė „kitokiais“ – turinčiais paslaptingų žinių apie gamtos dėsnius.

Miško suomiams dūminė pirtis buvo vieta, kur susitikdavo visos keturios stichijos (ugnis, vanduo, žemės akmenys ir medis). Ši tradicija Lujanuose išliko gyva labai ilgai. Pirtis jiems buvo ne tik higienos kambarys, o ritualinė vieta – joje gimdydavo moterys, joje buvo gydomi ligoniai, joje bendraujama su protėvių dvasiomis. Šis sakralus požiūris į pirtį Biržų ir Pasvalio krašte išliko stipresnis nei kituose Lietuvos regionuose. Senieji suomiški ritualai Lujanuose išoriškai išnyko (virto krikščioniškomis giesmėmis ir ūkiniais įpročiais), tačiau vidinė esmė – nepaklusnumas[15] sistemoms, visiška vidinė laisvė ir mistinis ryšys su žemės gelmėmis – išliko gyvi iki pat šiandienos.

Mes buvo verčiami kalbėti svetima kalba, melstis svetimiems dievams ir atiduoti savo miškus svetimiems atėjūnams. Bet miško suomių dvasios nebuvo įmanoma kolonizuoti. Kai bažnyčios kronikose buvo užrašyta, kad pagoniški burtai galutinai išnaikinti, giliausiuose miško tankmės šešėliuose miško suomiai jau pjaustė savo paskutinį dvasinį ginklą – amžiną apsaugos skydą:

Šis ženklas buvo Tietäjä užkalbėtas simbolis – dvasinis inkaras, sujungiantis uolų stabilumą, ugnies jėgą ir giliąją miško vandens väki. Įrėžtas giliai medžio žievėje ar dūminės pirties duryse, jis saugojo giminę nuo dvaro pareigūnų savivalės, Rusijos imperijos gniaužtų ir laiko tėkmės, bandžiusios juos asimiliuoti. Tačiau tas pats laisvės ir nepaklusnumo kodas, kadaise rusenęs Savonijos ir Laicenės taigoje, šiandien tebeteka mūsų kraujyje.

Mes buvome, esame ir, neabejoju, liksime NEPAKLŪSTANČIAISIAIS.“

 

Pastabos:

[1] Švedijos karalystė Suomiją valdė nuo XIII a. vidurio iki 1809 m. rugsėjo 17 d. (E. L. U. pastaba).

[2] Vidžemės regionas LDK sudėtyje buvo 1561–1569 m. ir vadinosi Livonijos kunigaikštyste. Po Liublino unijos Vidžemė tapo bendra Lietuvos ir Lenkijos valdoma teritorija (1569–1629 m.). Tačiau netrukus tarp ATR ir Švedijos kilo ilgalaikis karas dėl valdžios Baltijos šalyse. 1629 m. Altmarko paliaubomis ATR oficialiai užleido didžiąją Vidžemės dalį (įskaitant Alūksnės kraštą) Švedijai. ATR rankose liko tik pietryčių dalis – Latgala. (E. L. U. pastaba).

[3] Palivarkas – tai dvaro padalinys, atskira ūkinio kiemo sodyba su jai priklausančia žeme ir gamybiniais pastatais, kurio produkcija buvo skirta pardavimui. Ši ūkininkavimo sistema dominavo Abiejų Tautų Respublikoje nuo XVI a. vidurio iki pat baudžiavos panaikinimo XIX a. Priešingai nei ankstyvieji viduramžių dvarai, kurie gamino produktus tik savo reikmėms, palivarkas veikė kaip komercinė įmonė. Pagrindinis tikslas buvo užauginti kuo daugiau grūdų eksportui į Vakarų Europą. Visus darbus palivarke atlikdavo baudžiauninkai, atidirbdami lažą. Tai užtikrino minimalius gamybos kaštus ir didžiulį pelną žemvaldžiui. Palivarką sudarė valdytojo (ekonomo) namas, kluonas, daržinės, svirnai, gyvulių tvartai ir bravoras (degtinės varykla). Patys dvarininkai palivarkuose dažniausiai negyvendavo – jie įsikurdavo reprezentaciniuose centriniuose dvaruose. Dvaro žemė buvo aiškiai padalinta į dvi dalis: palivarko žemę (kurią valdė bajoras ir kurioje dirbo valstiečiai) ir valstiečių rėžius (iš kurių valstiečiai išsimaitindavo patys). (E. L. U. pastaba).

[4] Laisvieji valstiečiai buvo išskirtinė socialinė grupė Latvijos (daugiausia Vidžemės) teritorijoje, kuri teisiškai užėmė tarpinę padėtį tarp baudžiauninkų ir tikrosios bajorijos. Nors vokiečių bajorija juos laikė tiesiog „laisvaisiais valstiečiais“, teisiškai jie nepriklausė jokiam dvarui, nėjo lažo ir nemokėjo duoklių vietiniams vokiečių ponams; jie valdė savo žemę pagal feodalinę teisę. Jie turėjo teisę medžioti, žvejoti, statyti savo malūnus ir netgi varyti degtinę (tai dvare buvo išskirtinė bajorų monopolija). Taip pat jie patys sprendė savo bendruomenės teisinius ginčus. Vidžemėje egzistavo ir kitos smulkios laisvųjų valstiečių grupės. Tai buvo: laisvę išsipirkę arba ją gavę asmenys už ypatingus nuopelnus kare; užsienio kolonistai – ATR ir Švedijos karų metais valdovai kvietė laisvuosius amatininkus ir ūkininkus iš Vokietijos ar Švedijos apsigyventi nusiaubtose žemėse, suteikdami jiems asmeninę laisvę mainais už mokesčius (činšą); vietiniai gyventojai, atlikdavę specifines valstybines ar karines funkcijas pilims ir miestams, todėl neįtraukti į dvaro baudžiavą. (E. L. U. pastaba).

[5] Radvilos – pati įtakingiausia, galingiausia ir turtingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų giminė, XV–XVIII a. formavusi šalies politinį, karinį ir kultūrinį gyvenimą. Jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2 032 dvarus bei daugiau nei 10 000 kaimų. Giminė išugdė 1 karalienę, 1 kardinolą, 40 senatorių, 37 vaivadas ir 22 ministrus. (E. L. U. pastaba).

[6] XVII a. pradžioje Biržų giria buvo privati kunigaikščių Radvilų valda ir sudarė vientisą, strategiškai bei ekonomiškai svarbią Biržų kunigaikštystės teritorijos dalį. Tai buvo laukinės gamtos, pelkių ir šimtamečių ąžuolynų masyvas, atlikęs gynybinį vaidmenį pasienyje su švedų valdomis Livonijoje. Giria priklausė Biržų-Dubingių atšakos kunigaikščiams Kristupui Radvilai Perkūnui (iki 1603 m.) ir jo sūnui Kristupui Radvilai II. Miško masyvas tarnavo kaip natūrali kliūtis šiauriniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pasienyje. Miške vyko intensyvi medžioklė, bitininkystė (drevinė) ir medienos paruošimas pilies bei miesto statyboms.

Tuometinė giria buvo sunkiai praeinama, pelkėta ir pilna laukinių žvėrių. XVII a. pradžioje, prasidėjus ATR karams su Švedija, giria tapo karinių veiksmų zona. Per ją judėjo kariuomenės, o pats miškas teikė slėptuves vietos gyventojams.  (E. L. U. pastaba).

[7] Kubilius yra senovinis amatininkas, kuris gamino statines, kubilus, puskubilius, kibirus ir kitus medinius indus iš lentelių. Pagrindiniai gaminiai: didelės talpos indai, skirti skysčiams, grūdams, mėsai sūdyti, kopūstams raugti ar alui laikyti. Dažniausiai naudota ąžuolo, uosio arba eglės mediena, sutvirtinama mediniais arba geležiniais lankais.  (E. L. U. pastaba).

[8] Dervavirys (arba dervos varistas) buvo senovinis darbininkas bei amatininkas, kuris specialiose krosnyse ar duobėse iš spygliuočių medžių kelmų bei šaknų degė ir virė dervą (degutą). Šis miško verslas (dervavirystė) buvo itin svarbus iki pramonės revoliucijos. Darbui naudoti sakingi pušų kelmai (šaknys), kurie miške prastovėdavo kelerius metus po medžių kirtimo, kad sukauptų kuo daugiau sakų. Kelmai buvo smulkinami, kraunami į sandarias molio ar geležies krosnis (vadinamuosius dervos puodus) ir kaitinami be deguonies (sausosios distiliacijos būdu), kol išsiskirdavo tiršta derva. Dervavirio išgauta derva buvo nepakeičiama medinių laivų, stogų, batų ir virvių impregnavimui (apsaugai nuo puvimo ir vandens), taip pat ratų ašims tepti. (E. L. U. pastaba).

[9] Radvilų laikais (XVI–XVIII a.) Lujanų kaimo valstiečių padėtis buvo dvejopa: teisiškai jie buvo eiliniai Biržų kunigaikštystės baudžiauninkai, tačiau gili geografinė izoliacija Biržų girioje suteikė jų kasdienybei specifinių bruožų ir tam tikrų laisvių. Lujanų kaimas kūrėsi tuomet itin pelkėtos ir sunkiai įžengiamos Biržų girios pakraštyje bei gilumoje. Ši aplinka tiesiogiai suformavo išskirtines vietinių valstiečių gyvenimo sąlygas. Lujanų ir kitų miškinių kaimų gyventojams prievolė dirbti sunkų lažą dvaro laukuose nebuvo privaloma, nes aplinkui trūko derlingos dvaro žemės. Todėl Radvilos juos išnaudojo kitaip: vietoj alinančio darbo laukuose Lujanų valstiečiai dažniau mokėjo činšą (piniginį mokestį) arba atiduodavo duoklę miško gėrybėmis ir dervos, deguto bei anglies produkcija. Radvilų dvaro valdytojai miškų gyventojus įpareigodavo saugoti kunigaikštystės girias nuo nelegalaus kirtimo, brakonieriavimo ir svetimų bajorų įsiveržimų. Gyvenimas gūdžioje girioje lėmė, kad tiesioginė dvaro prievaizdų ir ekonomų kontrolė Lujanuose buvo kur kas silpnesnė nei kaimuose, esančiuose prie pat Biržų pilies. Jie turėjo daugiau galimybių nelegaliai medžioti, žvejoti upeliuose bei užsiimti bitininkyste, kas lygumų baudžiauninkams grėsė griežtomis bausmėmis ar net mirties bausme. Kadangi Biržų kunigaikštystė buvo pasienio valda, Biržų giria atliko gynybinį vaidmenį. XVII–XVIII a. Šiaurės karų metu per šias girias judėdavo švedų ir rusų kariuomenės. Lujanų valstiečiai slėpėsi miško tankmėse, kurias puikiai pažinojo, tačiau jų sodybos ne kartą buvo sudegintos, o gyventojai nukentėjo nuo plėšikavimo bei bado. Karo metu Radvilos Lujanų ir kitų miško kaimų vyrus dažnai pasitelkdavo kaip ginkluotus girių šaulius ar karinius vedlius, gebančius orientuotis pelkėtuose miško masyvuose. (E. L. U. pastaba).

[10] Senovinė drevinė bitininkystė (arba bartininkystė) yra archajinis ir vienas seniausių girios verslų Lietuvoje, kurio klestėjimo laikai siekia XIV–XVII amžius. Tai nebuvo tiesiog paprastas medaus kopinėjimas – bėgant šimtmečiams, šis amatas suformavo unikalią teisinę, socialinę ir kultūrinę sistemą su savais papročiais bei griežtomis taisyklėmis. Bortininkai patys miško medžiuose (dažniausiai ąžuoluose ar pušyse) kelių metrų aukštyje iškaldavo specialias ertmes – dreves arba burtas (bartas). Tam, kad pasiektų aukštai esančias dreves, jie naudojo geinį – specialią lipynę, kuria apsijuosdavo aplink medžio kamieną. Kiekvienas bortininkas ant savo medžio iškaldavo unikalų nuosavybės ženklą. Šie ženklai buvo paveldimi iš kartos į kartą ir saugomi įstatymų. Drevinės bitininkystės teisės ir bausmės už pažeidimus buvo oficialiai surašytos Pirmame, Antrame ir Trečiame Lietuvos Statutuose. Pavyzdžiui, už svetimo bortinio medžio nukirtimą ar nuosavybės ženklo sugadinimą grėsė itin griežtos bausmės (net mirties bausmė arba didžiulės baudos). Amatas ėmė nykti XVII–XVIII a., pradėjus sparčiai kirsti didžiąsias girias ir Rusijos imperijos valdžiai 1804 m. uždraudus medžiuose kirsti naujas dreves. (E. L. U. pastaba).

[11] Bortiniai ženklai (biržietiškai dar vadinti bortženkliais, boseliais ar paupiais) buvo unikali nuosavybės ir teisės sistema, kurią Biržų girios gyventojai naudojo šimtmečius. Kadangi valstiečiai nemokėjo rašyti, šie ženklai atstojo asmens parašą, šeimos herbą ir nuosavybės dokumentą. Ženklas buvo iškertamas arba išpjaunamas tiesiai ant medžio kamieno, maždaug akių lygyje arba po pačiu uoksu (bortimi). Tam buvo naudojamas specialus siauras kirvukas arba rėžtukas. Ženklas buvo įrėžiamas giliai, pažeidžiant žievę iki pat medienos, kad medis, bėgant metams, apaugtų randu, bet pats simbolis išliktų matomas dešimtmečius. Tuo pačiu ženklu šeima žymėjo ir kitą savo turtą: avilius, miško įrankius, statines su medumi, žvejybos tinklų plūdes ir net namų apyvokos daiktus. Bortiniai ženklai buvo sudaryti iš paprastų geometrinių linijų. Apvalios formos nebuvo naudojamos, nes jas sunkiau iškirsti kirviu ant gyvo medžio. Populiariausi elementai buvo: žagrė/kregždės uodega: V raidės forma, nukreipta į viršų arba į apačią; tiesūs brūkšniai, kertantys pagrindinę liniją; trys linijos, išeinančios iš vieno taško. Kiekviena šeima turėjo bazinį ženklą. Kai sūnus atsiskirdavo nuo tėvo ir įkurdavo savo ūkį, jis perimdavo tėvo ženklą, bet pridėdavo savo papildomą brūkšnelį tam, kad atskirtų savo nuosavybę. Girių nuostatuose ir LDK teisinėje praktikoje bortinis ženklas turėjo absoliučią galią: nukirsti medį su svetimu bortiniu ženklu buvo laikoma sunkiu nusikaltimu – prilyginama vagystei iš namų. Už tai grėsė didžiulės baudos arba plakimas rykštėmis prie gėdos stulpo Biržų pilyje. Teisiškai žemė po medžiu priklausė kunigaikščiui Radvilai, tačiau pats medis ir jame esančios bitės pagal bortinį ženklą buvo privati valstiečio nuosavybė. Ši teisė buvo perduodama iš kartos į kartą vyriausiajam sūnui. Radvilų dvaro revizoriai (surašinėtojai), sudarydami Biržų kunigaikštystės inventorius, knygose tiesiog nupiešdavo valstiečių bortinius ženklus šalia jų pavardžių, kad žinotų, kas turi teisę rinkti medų tam tikrame girios kvartale. Ši unikali sistema išnyko tik XIX a. antroje pusėje, kai Tiškevičių laikais miško bitininkystę pakeitė modernesnė naminė bitininkystė aviliuose prie namų, o raštingumas išstūmė senuosius ženklus.

[12] Radvilos labai saugojo savo girias, nes mediena, kailiai, derva ir vaškas nešė milžiniškas pajamas. Todėl girios valstiečių gyvenimą reguliavo specialūs įstatymai – „Girių nuostatai“. Paprastas Lujanų valstietis neturėjo teisės sumedžioti stambaus žvėries (briedžio, tauro, elnio). Už stambiojo žvėries nušovimą grėsė mirties bausmė arba rankos nukirtimas. Lujanų vyrai privalėjo atlikti „girių sargybą“ – gaudyti svetimus brakonierius ir nelegalius kirtėjus. Jei kaimo teritorijoje kas nors slapta nukirsdavo ąžuolą, o kaimas apie tai nepranešdavo, bauda būdavo uždedama visai bendruomenei. (E. L. U. pastaba).

[13] Činšas (kilęs iš vokiečių k. Zins, lenkų k. czynsz, iš lotynų k. census – turto įkainojimas) yra istorinė feodalinė žemės renta, kurią baudžiauninkai arba laisvieji žmonės (žemės naudotojai) mokėdavo žemės savininkui pinigais arba natūra (grūdais, gyvuliais). Tai buvo nuolatinis, iš anksto nustatytas mokestis už teisę naudotis žeme ar pastatu. Mokesčio dydis tiesiogiai nepriklausė nuo to, kiek pelno ar derliaus tais metais valstietis gaudavo. Žemės naudotojas (činšininkas) negalėjo būti lengvai išvarytas iš žemės tol, kol reguliariai mokėjo činšą.

[14] Krauklių stiklo pečius (Radvilų stiklo manufaktūra) XIX a. nebuvo atstatytas gamybai, tačiau šis laikotarpis yra esminis jo istorijoje dėl dviejų priežasčių: būtent XIX a. čia galutinai užgeso paskutinė stiklo gamybos fazė, o patys krosnies griuvėsiai tapo žinomu istoriniu-geografiniu orientyru. Archeologiniai tyrimai rodo, kad aktyviausia gamyba čia vyko XVII a.–XVIII a. pirmojoje pusėje. XIX a. pradžioje manufaktūra jau buvo sunykusi, o miško suomiai galutinai paversti tradiciniais žemdirbiais.

XVIII a. stiklo gamyba čia nebevyko. Nors XIX a. grafai Tiškevičiai Biržų miškuose vėl buvo pradėję stiklo gamybą (Kutniškio ir Sklėriškio vietovėse), pati senoji Radvilų krosnies vieta tiesiogiai remontuojama nebuvo. Kadangi Kutniškio kaimas XIX a. pabaigoje buvo pervadintas į Krauklius, senajai XVI–XVII a. Radvilų stiklo manufaktūros vietai prigijo dabartinis Krauklių stiklo pečiaus pavadinimas. (E. L. U. pastaba).

[15] Tiesioginio, vieno vienintelio „nepaklusnumo geno“ mokslas neišskiria, nes žmogaus elgesys ir asmenybė yra per daug sudėtingi. Tačiau genetika ir neuromokslas patvirtina, kad egzistuoja tam tikri genų variantai, kurie stipriai lemia polinkį rizikuoti, maištauti prieš autoritetus, ieškoti naujovių ir nepaklusti taisyklėms. Mokslo pasaulyje šie genetiniai ypatumai tiesiogiai siejami su miško suomiams bei Laiconų giminės protėviams būdingu elgesio kodu.

Garsiausias „maištininkų“ genas: DRD4 7R. Populiariojoje mokslo literatūroje DRD4 geno variacija, vadinama 7R aleliu, dažnai vadinama „klajoklių“, „maištininkų“ ar „nepaklusniųjų“ genu. Šis genas reguliuoja dopamino – už apdovanojimą, motyvaciją ir malonumą atsakingo hormono – įsisavinimą smegenyse. Žmonės, turintys 7R variantą, yra mažiau jautrūs dopaminui, todėl jiems reikia stipresnių stimulų, kad pasijustų patenkinti. Tai lemia elgesio bruožą, vadinamą „naujovių ieškojimu“. Šie žmonės pasižymi: prigimtiniu nepaklusnumu rutinai ir primestoms socialinėms normoms; didžiule tolerancija rizikai (nebijo nežinomybės); impulsyvumu ir autoritetų kvestionavimu. Evoliuciniai biologai pastebėjo fenomenalų dėsningumą: DRD4 7R geno variacija statistiškai dažniausiai pasitaiko tose populiacijose, kurios istoriškai migravo didžiulius atstumus arba rinkosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Kai XVI a. miško suomių protėviai nusprendė palikti saugias gyvenvietes ir keltis į visiškai laukines Švedijos bei Norvegijos girias, o vėliau ir į Lietuvą, tai buvo natūralios atrankos procesas. Žmonės su „sėsliais ir paklusniais” genais liko bendruomenėse ir mokėjo mokesčius valdovams. Tie, kurie turėjo genetinį polinkį ieškoti naujovių bei priešintis kontrolei (rizikuoti gyvybe dėl visiškos autonomijos), tapo tikrais miško suomiais.

Šiuolaikinis mokslas išskiria epigenetiką – kai aplinka „įjungia“ arba „išjungia“ tam tikrus genus. Jeigu žmogus, turintis DRD4 7R („nepaklusnumo“) geną, auga laisvėje, gilioje gamtoje, ši savybė transformuojasi į sveiką kūrybiškumą, smalsumą, lyderystę ir nepriklausomybę. Jei toks žmogus bandomas jėga uždaryti į griežtus rėmus (pavyzdžiui, baudžiavą ar totalitarinę sistemą), genai sukelia radikalų, bekompromisį maištą. Todėl Lujanų Laiconų atveju galima teigti, kad biologinis polinkis nepaklusti (genetika) idealiai sutapo su jų kultūriniu gyvenimo būdu laukinėje gamtoje. (E. L. U. pastaba).

 

 

 

 

« « Tadas |

Valstybinis margupio draustinis

Lietuvos speleologijos asociojacijos logotipas

<